Žemės konsolidacija – svarbus žemės ūkio ir kaimo plėtros etapas

Valstybės ilgalaikės raidos strategija numato, kad baigiant atkurti piliečių nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius, tolesnis žemės tvarkymas bus susijęs su žemės konsolidacija – žemės sklypų pertvarkymu, kai žemės savininkų pageidavimu keičiamos jų sklypų ribos ir vieta,

siekiant suformuoti racionalią ūkių žemėnaudą ir pagerinti jos struktūrą, sukurti reikiamą infrastruktūrą ir įgyvendinti kitus žemės ūkio ir kaimo plėtros, aplinkos apsaugos politikos tikslus bei uždavinius.

Svarbiausias dabarties uždavinys – iš esmės užbaigti žemės grąžinimą ir privatizavimą, geodezijos ir kartografavimo darbus, sutvarkyti teisinius žemės santykius, siekiant mažinti bendrasavininkiškumą, konsoliduoti sklypus, plėsti žemės rinką.

Siekiant užtikrinti gyvybingą kaimo raidą, būtina nustatyti, kad prioritetas būtų teikiamas vidutinių, šeimos pagrindu veikiančių ūkių plėtrai. Tai sudarys prielaidas kurtis ir stiprėti kaimo viduriniam sluoksniui. Taikant modernias technologijas, kaimas taps patrauklia vieta gyventi ir dirbti.Šiandien, kai jau sukaupta tam tikra pirmųjų žemės konsolidacijos projektų patirtis, akivaizdu, jog kompleksinis žemėvaldų pertvarkymas gali tapti viena iš veiksmingų priemonių, sprendžiant tolesnius žemės ūkio konkurencingumo didinimo ir kaimo plėtros uždavinius.

Žemės konsolidacijos proceso eigoje kuriamos prielaidos naujoms darbo vietoms kurti, geriems keliams nutiesti, kraštovaizdžiui gerinti, poilsiavietėms įrengti žymiai pagerintų gyvenimo kokybę kaime ir darytų jį patrauklesnį gyventi ir dirbti.

Žemės konsolidacija – ilgametis, laiko nuolat tikslinamas procesas. Tikiuosi, kad, pasinaudojant šimtametę patirtį šioje srityje turinčių Europos šalių geranoriška pagalba ir turint kelerių metų savą įdirbį, žemės konsolidacija Lietuvoje vyks sklandžiai ir jau greit taps svariu šalies ekonominės bei socialinės pažangos veiksniu.

Žemės ūkio ministrasKazys Starkevičius

Mažas akmenėlis sukelia didelę griūtįŽemės konsolidacija kol kas mūsų ausiai skamba neįprastai.

Gal čia praverstų palyginimas su kuo nors labiau žinomu?

Kai vieną gražią dieną lyg pirmąkart matydami apsižvalgome savo troboje (ypač pasisvečiavę naujos statybos name ar pavartę būsto statytojams skirtą žurnalą), staiga suvokiame, koks jis nepatogus gyventi. Virtuvė ir svetainė – priešinguose koridoriaus galuose, tarp jų – dar ir laiptai į antrą aukštą, kuriame visi kambariai vėlgi pereinami...

Nusprendę, kad ilgiau šitaip gyventi negalima, ryžtamės namo perplanavimui: ardysime sienas, niūrių ilgų koridorių vietoje įrengsime erdvius holus!

Bet vėlgi: renčiant naujas sienas, kaip gi nepakeisi sutriušusių, bet kada trūkti grasančių vandentiekio vamzdžių? O ir kanalizaciją bei elektros instaliaciją atnaujinti verkiant reiktų. Jau nekalbant apie bene trečią dešimtmetį skaičiuojančias krosnis, kurių vietoje jau seniai turėjo kabėti radiatoriai.

Gilyn į mišką – medžių daugiau: sutvarkius namo vidų, nuodėmė būtų neperdažyti fasado, nepakeisti sutrūnijusios tvoros. O ir takelius išgrįsti spalvotomis trinkelėmis norėtųsi.

Beje, keisti vamzdžius bei elektros laidus ir kabinti radiatorius rengėmės jau seniai, tik vis atsirasdavo kitų, skubesnių reikalų, bet dabar, ryžusis perstatyti kambarių sienas, jie natūraliai tapo neatidėliotinais ir būtinais.

Žemės konsolidacijos idėja irgi gimsta iš pribrendusios reikmės perplanuoti Lietuvos kaimo žemėvaldas.

O ši reikmė ypač akivaizdi dabar, bebaigiant atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę (ją jau atgavo apie 98 procentai prašiusiųjų grąžinti). Žmonių noras susigražinti būtent jų tėvų ir senelių dirbtą sklypelį kažkaip savaime atkūrė prieškarinės Lietuvos kaimo smulkių žemėvaldų peizažą. Ko gero dar margesnį negu anuo metu: tėvų turėtą žemę pasidalijus keliems paveldėtojams, plotai jau ir taip išsiskaidė, palikuonių siekis dalintis teisingai, t.y. po vienodai tiek geresnės, tiek ir prastesnės žemės dažno savininko žemėvaldas išdraikė per kelias, neretai ganėtinai viena nuo kitos nutolusias vietas, tarp kurių – kito žmogaus valda arba valstybinės žemės rėžis.

Be abejo, ūkininkauti tokiuose smulkiuose, išmėtytuose ir dažniausiai netaisyklingos formos ploteliuose ne tik nepatogu, bet ir grynas nuostolis: atstumai tarp dirbamos žemės plotų dideli, kelių iki jų nėra, po rudeninių liūčių ir traktoriumi neprivažiuosi, o ir įvažiavęs saugokis, kad kaimyno žemės noragu neužkabintum...

Tad žemės konsolidacijos pirminė misija ir pagrindinis tikslas būtų mainant žemės sklypus bei panaudojant laisvą valstybinę žemę taip perplanuoti žemėvaldas, kad jos būtų patogios ūkininkauti.

Bet čia, kaip ir perplanuojant namą, kyla, sakytum, grandininė reakcija: staiga suvokiame, kad, pertvarkant žemėvaldas, tiesiog privalu daug ką keisti, naujai statyti bei sukurti galimybes ateities naujovėms.

Visų pirma, tai dėkinga proga stambinti ūkius.

Nes net ir visom prasmėm ideali žemėvalda nepadarys kelių hektarų ūkio nei našiu, nei konkurencingu. O tokių, iki dešimties hektarų, šalyje beveik 73 procentai: 24735 įregistruoti ūkiai turi nuo 1 iki 3 hektarų žemės, 12988 – nuo 3 iki 5 hektarų, 22082 – nuo 5 iki 10 hektarų. Vidutinis ūkio dydis Lietuvoje tesiekia 12,3 ha (palyginimui: Airijoje – 32,3 ha, Vokietijoje – 41,4 ha, Danijoje – 55,1 ha, Anglijoje – 65,9 ha).

Žemės konsolidacijos vyksme yra dvi galimybės

stambinti ūkius: tam panaudojant laisvą valstybinę žemę ir išnaudojant pirmenybės teisę pirkti tų, kurie nenori ūkininkauti bei iš prekinės žemės ūkio gamybos anksčiau pasitraukiančių žmonių žemėvaldas.

Šiandien 60 procentų Lietuvos ūkininkų yra vyresni negu 55 metų. Jiems, deja, jau sunku prisitaikyti prie nuolat augančių rinkos reikalavimų, jie vangesni naujoms technologijoms, neturi vadybinių įgūdžių, tad tikėtina, kad vis daugiau vyresnio amžiaus ūkininkų pasirinks pinigines kompensacijas už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos ir užleis vietą jauniems. Kadangi žemės konsolidacijoje dalyvaujantys ūkininkai turi pirmenybės teisę pirkti toje teritorijoje parduodamą žemę, iš aktyvios veiklos besitraukiančiųjų žemėvaldos vėlgi bus svarus rezervas ūkių stambinimui.

Pertvarkant žemėvaldas, privalu atnaujinti bei sukurti naują kaimo infrastruktūrą.

Be abejo, didžiausias kaimo skaudulys – keliai. Dažnai tai net ne keliai, o per laukus išvažinėti keliukai, kurių pravažumas visiškai priklauso nuo orų kaprizų. Pertvarkant žemėvaldas, būtina suprojektuoti kelius, kuriais žiemą vasarą būtų galima ne tik privažiuoti iki sodybų, bet ir pasiekti dirbamus laukus.

Kaimo žmonėms itin aktualios nuotėkų šalinimo ir geriamojo vandens kokybės problemos. Daugiau kaip 950 tūkstančių kaimo gyventojų vandenį semia iš šulinių, kurių kone pusė užteršti nitratais. Pavienių žmonių pastangos ką nors čia keisti dažniausiai būva bevaisės, kadangi įrengti šiuolaikines vandentiekio ir kanalizacijos sistemas prireikia visų kaimynų gerų norų ir pastangų. Žemės konsolidacija – geras stimulas sutelkti įvairių žinybų bei kaimo žmonių jėgas pasitvarkyti šiose gyvybiškai svarbiose srityse.

Ankstesniais dešimtmečiais maždaug 80 procentų žemės ūkio naudmenų ploto buvo nusausinta. Tačiau kolektyvinio ūkininkavimo sąlygomis buvo įrengiamos stambaus masto drenažo sistemos, kurių daugiau negu pusė šiandien, ankstesniems savininkams atgavus

turėtas žemes, tapo jų nuosavybe. Išsiskaidžius atsakomybei už melioracijos sistemų priežiūrą, įvyko tai, kas, aišku, ir turėjo įvykti: neprižiūrimos ar prastai prižiūrimos šios sistemos pradėjo vis dažniau streikuoti, daugiau negu pusė jų šiandien veikia nepatikimai, o beveik šeštadalio būklė yra suvis bloga. Akivaizdu, kad geresnės progos atnaujinti melioracijos sistemas negu pertvarkant žemėvaldų ribas vargu ar gali būti.

Žemės konsolidacijos projektas turėtų būti ir priemonių gerinti aplinkosaugą bei gražinti kraštovaizdį planas.

Kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsauga glaudžiai susijusios ir tiesiogiai veikia viena kitą. Turime 5 nacionalinius ir 30 regioninių parkų, 374 valstybinius draustinius, iš kurių 114 – savivaldybių, 497 gamtos paveldo objektus. Pagal Europos Tarybos Paukščių ir Buveinių direktyvas Lietuvoje išskirtos 298 buveinių ir 77 paukščių teritorijos, kartu apimančios 376,5 tūkst. hektarų plotą (5,76 procento šalies teritorijos), sudarančios dalį bendro ES saugomų teritorijų tinklo

“Natura 2000”. Dauguma natūralių ir pusiau natūralių pievų bei ganyklų, pelkės, upės, upeliai bei ežerai irgi turi didelę gamtinę vertę.

Intensyvus ūkininkavimas tiesiogiai veikia aplinką – dažniausiai, be abejo, neigiamai. Sakysim, vandens tarša: iš 790 vandens telkinių, kurių būklė apibudinama kaip nepatenkinama, daugiau kaip penktadalis priskiriami rizikingiems dėl žemės ūkio poveikio. Biologinei įvairovei bene labiausiai pakenkėme kone globaliai nusausinę šalies žemes ir šitaip upelius paversdami kanalais, gadindami upių slėnius ir išdžiovindami natūralias pievas bei pelkes.

Kita vertus, nedirbdami ir apleisdami žemes vėlgi gadiname kraštovaizdį. Per pastarąjį dešimtmetį, vykstant žemės reformai ir žemės ūkiui taikantis prie rinkos sąlygų, nebeūkininkaujama maždaug pusės milijono hektarų žemės ūkio naudmenų plote. Didelę jo dalį pažeidusi erozija, naikinanti viršutinį dirvožemio sluoksnį ir šitaip mažinanti derlingumą. Baltijos jūros

pakrančių žemes veikia defl iacija – dėl jos dirvožemio nuostoliai siekia 1,8-2,5 tonos/ha; kalvoti vakariniai ir rytiniai Lietuvos plotai daugiausia kenčia nuo vėjo ir vandens erozijos. Šiose, dažniausiai nenašiose žemėse protingiausia įveisti miškus arba įrengti pievas bei ganyklas ir tokiu būdu spręsti čionykštes ekologines bei čia gyvenančių žmonių ekonomines bei socialines problemas.

Todėl, projektuojant kaimo žemių pertvarką, privalu numatyti, kuriose plotuose galime intensyvinti ūkinę veiklą, o kuriuose pirmenybę turime atiduoti tausojančiam ūkininkavimui, kuris ne tik nežeistų metų metais susiklosčiusios trapios pusiausvyros natūraliuose gamtos kampeliuose, bet ir gebėtų atkurti tai, ką jau spėjo nuniokoti žmogus.

Turime išsaugoti kultūros paveldą kaime.

Vien ofi cialiai pripažintų kultūros paveldo objektų kaimo vietovėse turime 350, dar daugiau – niekur neregistruotų, bet turinčių neabejotiną išliekamąją vertę. Žymių architektų projektuoti dvarai, šimtametės, dažnai unikalios bažnyčios bei koplytėlės, etnografi niai, regiono architektūrines bei gyvensenos tradicijas išsaugoję kaimai, miestelių bei bažnytkaimių istoriniai centrai, saviti, apylinkių peizažo neatsiejama dalimi tapę tiltai, daugelio kartų buvimą liudijančios geležinkelio stotys bei stotelės yra ta vis dar gyva mūsų tautos istorijos dalis, kuri ne tik įtvirtina mūsų tautinį tapatumą, bet ir daro mus įdomius pasauliui.

Derėtų pasirūpinti ir poilsio vietomis.

Tai tikrai nėra taip nereikšminga, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio: žmogui gyvenimas kaime neretai apkarsta jau vien todėl, kad atrodo vien kaip

nepabaigiamas darbas – be galimybės atsikvėpti ir bent kiek nerūpestingiau pailsėti. Tad parkai, gerai privažiuojamos poilsiavietės paežerėse, paupiuose, miško proskynose, dirbtinių vandens telkinių su paplūdimiais įrengimas bevandenėse vietovėse, slidinėjimo trasos kalvotuose rajonuose neabejotinai gali kaimą daryti malonesniu ir patrauklesniu ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir miestiečiams.

Žemės konsolidacijos projektuose būtinai turėtų atsirasti veiksniai, mažinantys kaimo žmogaus priklausomybę nuo žemdirbystės veiklos.

Juolab, kad šiandieninė situacija nėra džiugi: žemės ūkis pagamina tik apie 6 procentus Lietuvos bendrojo vertės produkto, nors kaime dirba apie 16 procentų visų šalies dirbančiųjų.

Smulkiuose ūkiuose vyraujantis rankų darbas, darbo sezoniškumas ir kitų pragyvenimo šaltinių nebuvimas verčia jaunesnius žmones ieškoti laimės miestuose. O kaimo senėjimas jau savaime stabdo ūkių konkurencingumo augimą, kaimo plėtrą ir nenumaldomai gilina socialinę atskirtį tarp kaimo ir miesto. Tad žemės konsolidacija turėtų būti postūmiu žemdirbystei alternatyvių veiklų kaime atsiradimui, numatyti jos rūšis ir sudaryti galimybes jų kūrimui.

Kita vertus, kai kuriais atvejais tokios galimybės žemės konsolidacijos metu atsiras ir be ypatingų pastangų, sakytum, tarsi savaime.

Pavyzdžiui, kaimo turizmo. Juk, nutiesus gerus kelius, nederlingose žemėse įveisus miškus bei parkus, gražiausiuose gamtos kampeliuose įrengus paplūdimius, atgaivinus senuosius dvarus bei kitus kultūros paveldo objektus, daugelis kaimų jau savaime taps miestiečių traukos centrais ir juose netruks atsirasti kaimo turizmo sodybų. Be abejo, kaimo turizmas sparčiausiai plėtosis unikalių kraštovaizdžių ir ežerų turtinguose regionuose: Pajūrio gamtiniame komplekse, rytų Aukštaitijos, pietryčių Dzūkijos ir Žemaitijos aukštumų vietovėse, Nemuno slėnio zonoje.

Pertvarkant žemėvaldas numatytos apželdinti mišku teritorijos vėlgi suteiks perspektyvą naujų veiklų atsiradimui: laukinių gyvūnų auginimui, medžioklių organizavimui. O tose vietovėse, kuriose be karklų niekas daugiau neauga, tikėtina atgimsiant pynėjų tradicijas.

Tačiau didžioji dalis darbo vietų kaime vis dėlto neatsiras savaime, jas reikia nuosekliai ir apgalvotai kurti. Projektuojant kaimo pertvarką greit paaiškėja, kur, atsižvelgiant į vietos ypatumus, galėtų atsirasti mėsos perdirbimo įmonėlė, kur – stalių dirbtuvės, autoservisas ar tradicinių amatų cechas. Įžvalgiausia, be abejo, būtų dar žemės konsolidacijos projekto rengimo metu ne tik apspręsti gamtos specifi ką, vietinius žaliavų šaltinius bei darbo jėgos potencialą atitinkančias verslo rūšis, bet ir surasti konkretų investuotoją, numatyti būsimos veiklos apimtis. Nes būtent tuomet didžiausia tikimybė, kad įmonė ar dirbtuvės netaps svetimkūniu kaime, gamyba nekenks aplinkai, o kaimo žmogus kiaurus metus turės užtikrintą pragyvenimo šaltinį.

... O gal mes pervertiname žemės konsolidacijos galimybes, gal įsismarkavę tikimės iš jos perdaug ir sutapatiname ją su kaimo plėtra apskritai?

Juolab, kad kiekviena tų plėtros krypčių turi savo įgyvendinimo programas: kaimų atnaujinimo, kaimo turizmo plėtojimo, miškų įveisimo, agrarinės aplinkosaugos, ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos ir t.t. Netgi tokia, sakytum, specifi nė sritis kaip dvarų paveldo išsaugojimas turi savo programą ir Vyriausybės nutarimu patvirtintas jos įgyvendinimo priemones.

Čia pravartu prisiminti analogiją su namo perplanavimu.

Be abejo, elektros instaliacijos, vandentiekio vamzdžių keitimas bei fasado atnaujinimas yra skirtingi darbai, kiekvienam kurių reikės skirti lėšų ir kiekvieną kurių dirbs atskirų sričių profesionalai. Bet gyvenimiška logika mums pataria, kad protingiausia būtų suplanuoti

viso namo rekonstrukciją, nes tie paskiri darbai visų pirma turi būti pajungti mūsų įsivaizduojamos visumos kūrimui.

Žemės konsolidacija, kurios metu perstatinėsime didžiulio ir dargi daugiabučio namo – kaimo – vidines sienas, irgi yra gera proga ir galingas postūmis suplanuoti jo viso rekonstrukciją ir apjungti paskirus darbus bendram tikslui – gyventi ir dirbti patogaus kaimo vizijos įkūnijimui.

Bet vėlgi: kas iš prielaidų, netgi akivaizdžiausių, jeigu gyvenantys tame name nematys reikalo, o juo labiau būtinybės ką nors keisti? Nes žemės konsolidacija netgi įstatymiškai yra savanoriškas procesas, ir iš esmės tik patys kaimo žmonės sprendžia , reikia jiems jos ar ne.

Tad kodėl turėtume manyti, kad jiems jau šiandien prireikė žemės konsolidacijos, o rytoj dar labiau prireiks?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos kaimas – tegul ir pamažėl – keičiasi. Didėjanti gamintojų konkurencija, kasmet aktyvėjanti žemės rinka, ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos programa duoda savo vaisių: kaime daugėja jaunų, iniciatyvių ūkininkų. Kurie jau nori, išsaugodami gyvenimo kaime privalumus, susikurti ne prastesnę negu miestiečių buitį. Kurie suvokia, kad vien dirbdami žemę kažin ar visuomet galės jaustis saugūs, todėl norėtų susikurti ir pagalbinį maitinantį verslą. Kurie galop supranta, kad paskirai ir priešokiais ką nors esmingiau nepakeis, kad norimos permainos kiekvieno jų gyvenime vargiai įmanomos be viso kaimo, o dažnai ir visos apylinkės kardinalios, kompleksiškos pertvarkos.

Suvokimo, kad patogus gyventi butas gali būti tik patogiame gyventi name iškalbinga išraiška – spartus kaimo bendruomenių kūrimasis: jeigu 2000-aisiais jų Lietuvoje jų buvo tik 10, tai 2005-aisiais – jau 1200.

Be to, kompleksinės pertvarkos kaimiškose vietovėse poreikis pagimdė dar vieną stiprų ir itin perspektyvų

žaidėją – vietos veiklos grupes. Jos suvienija ne tik ūkininkų, bet ir visų, turinčių interesų toje vietovėje – verslininkų, politikų, pedagogų, medikų – pajėgas, jų veiklos erdvė peržengia vieno kaimo ribas ir aprėpia apylinkę, o tai ir rajoną. Šiandien šalyje yra 48 tokios grupės, jos kuria kompleksinės kaimo plėtros strategijas, kurių įgyvendinimui gali realiai tikėtis Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos fi nansinės paramos.

Beje, Europos Sąjungos lėšos, kurios į Lietuvos ekonomiką per ateinančius penkerius metus plūstelės itin plačiu srautu, yra dar vienas svarus argumentas, kodėl žemės konsolidaciją pradėti būtina jau dabar. Nes tų pinigų paskirtis yra kilstelėti mūsų ekonomiką, o tuo pačiu ir gyvenimo lygį iki europinių standartų.

Tad dalies tų lėšų panaudojimas Lietuvos kaimo, kuriame gyvena ir dirba ženkli tautos dalis, kardinalią pertvarką pajėgiai inicijuoti žemės konsolidacijai sakytum paraidžiui atitinka šią paskirtį.

Bendroje Europos tėkmėje Ar tik tokiose sudėtingą istoriją turinčiose šalyse kaip Lietuva, kurioje priverstinė žemės savininkų bei nuosavybės formų kaita kelis kartus iš esmės keitė žemėvaldų situaciją, reikia žemės konsolidacijos?

Bet kodėl jos prireikia ir tuose kraštuose, kur, nepaisant karų, okupacijų bei kitokių istorinių kataklizmų, ūkiai dažniausiai išlikdavo tos pačios giminės rankose? Pavyzdžiui, Prancūzijoje, Danijoje, Olandijoje žemės konsolidacijos procesai vyksta jau kone du šimtus metų.

Tad gal ne vien istorijos audros, sujaukiančios įprastinę tvarką, bet ir natūrali gyvenimo tėkmė verčia kartas nuo karto pertvarkyti žemėvaldas? Pakoreguoti jas pagal nuolat kintančias ekonomines sąlygas, vis didesnės atidos reikalaujančią gamtą bei naujų kartų naujus reikalavimus gyvenimo kokybei?

Šio proceso jautrumas laiko ypatumams ypač išryškėjo pastaraisiais dešimtmečiais, besivienijančiai Europai pradėjus kontinentą vertinti kaip bendrus namus ir siekti, kad juose būtų laikomasi vienodų gyvenimo kokybės kriterijų ir bendrų žmogaus elgesio su aplinka taisyklių.

1995 metų liepos 28 dieną Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja priėmė Europos kaimiškųjų sričių chartiją. Šis dokumentas aptaria kaimiškųjų sričių vystymo kryptis, nukreiptas į racionalų ir tolygų gamtos išteklių naudojimą, gyvenamosios aplinkos, jos biologinės įvairovės, vertingų kraštovaizdžių išsaugojimą. Chartija įpareigoja kiekvieną valstybę kaimo plėtrą ir žemdirbystę derinti su integruota socialine ir ekonomine politika, skatinti racionalaus dydžio ekonomiškai efektyvių ūkių gausėjimą.

Konkreti šios bendros europinės politikos išraiška – Europos Tarybos reglamentas 1698/2005 „Dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai“, nustatantis keturias

prioritetines, Europos Sąjungos remtinas kaimo plėtros kryptis:

Žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas – visų pirma skatinant restruktūrizaciją ir inovacijas. Pagal šią kryptį ES teikia fi nansinę paramą pasitraukiantiems iš prekinės žemės ūkio produkcijos gamybos, jaunųjų ūkininkų įsikūrimui, pirminės gamybos ir perdirbimo pramonės tobulinimui, maisto kokybės gerinimui, miškų plėtrai.

Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas suprantamas kaip gamtos vertybes bei aplinką tausojančio ūkininkavimo ir subalansuoto natūralių išteklių naudojimo skatinimas. Europos Sąjunga čia remia ūkininkaujančius nederlingose žemėse arba žmogaus veiklai itin jautriose teritorijose, agrarinės aplinkosaugos, miškų ūkio plėtojimą.

Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse kėlimas ir kaimo ekonomikos įvairinimas grindžiamas parama mažų įmonių steigimui, kaimo turizmo plėtrai, kaimų atnaujinimui, kaimo kultūros paveldo išsaugojimui.

Ketvirtosios, Leader, krypties misija – skatinti kaimo visuomenės iniciatyvą ir fi nansiškai remti Vietinių veiklos grupių parengtų strategijų įgyvendinimą. Akivaizdu, jog šių globalių uždavinių sprendimas tiesiogiai ar netiesiogiai remiasi į žemėvaldų pertvarkas. Skirtingai susiklosčiusi istorija verčia kiekvieną valstybę jas daryti savaip, tačiau, kita vertus, visam žemynui bendri iššūkiai – ypač aplinkosauginiai – neišvengiamai vienodina jų paskirtį ir turinį. Ilgus metus vykęs žemėvaldų tobulinimo patogesniam ūkininkavimui procesas Vakarų Europoje per pastaruosius du dešimtmečius peraugo į kompleksinę kaimo vietovių pertvarką ir tapo tuo, ką šiandien įvardijame žemės konsolidacija.

Lietuvoje ją iš esmės tik pradedame, ir tai, kaip keistai beskambėtų, gali būti mūsų stiprybė. Nes turime pranašumą neatradinėti to, kas kitų jau atrasta, ir nekartoti jų darytų klaidų.

Todėl pravartu pasižvalgyti solidžią patirtį šioje srityje turinčiuose kraštuose ir paieškoti atsakymų į klausimus, jau šiandien, sulig pirmaisiais žemės konsolidacijos žingsniais, kylančius Lietuvoje.

Pradėti, be abejo, vertėtų nuo opiausio: kaip jie derina savininko teisę savo nuožiūra tvarkyti savo žemę su valstybės ekonominių interesų ar vietos bendruomenės poreikių diktuojama reikme keisti tos žemės ribas?

Daugumoje Europos šalių žemės konsolidacija prasidėjo teikiant prioritetą privačios nuosavybės neliečiamumo principui ir dešimtmečius buvo vykdoma savanoriškai mainant žemę. Vėliau įvairios valstybės čia pradėjo eiti savo keliais: jeigu, pavyzdžiui, Danijoje bei Prancūzijoje iš esmės išliko savanoriškų žemės mainų principas, tai Vokietija ir Olandija valstybės ir vietos bendruomenių reikmėms teikia pirmenybę prieš privačią nuosavybę ir vykdo prievartinę žemės konsolidaciją.

Ilgainiui išryškėjo tiek vieno, tiek ir kito žemės konsolidacijos modelio privalumai ir trūkumai. Savanoriškas žemės konsolidacijos pobūdis visuomet slepia savy grėsmę projekto kompleksiškumui bei išbaigtumui, nes vieno ar kelių sklypų savininkų nenoras dalyvauti žemės konsolidacijoje gali sugriauti net ir akivaizdžiausią žemės konsolidacijos projekto logiką. Be to, galimybė pasitraukti iš jau vykdomo projekto daro jį trapų iki pat įgyvendinimo.

Kita vertus, praktika byloja, jog privalomasis dalyvavimas žemės konsolidacijoje, nors ir neabejotinai sudarantis sąlygas kompleksiškai projektuoti bei teikiantis garantijų įvykdyti tuos projektus, daro žemės konsolidaciją brangiu ir ilgu procesu. Sakysim, Olandijoje žemės konsolidacijos projekto procedūros trunka 10-12 metų, o Vokietijos Rheinland-Pfalz žemėje – net 16-17 metų.

Todėl Vakarų Europoje pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau blunka takoskyra tarp savanoriškos ir

priverstinės žemės konsolidacijos, ir formuojasi šio proceso modelis, derinantis savy tuos abu, atrodytų, savo prigimtimi priešingus principus.

Pavyzdžiui, danai, iš esmės išlaikydami žemės konsolidacijos savanorišką pobūdį, jau taiko žemės paėmimą konsolidacijos projektų kompleksiniams tikslams pasiekti – infrastruktūros, rekreacinių zonų kūrimui, aplinkosauginių priemonių įgyvendinimui. Daugelis valstybių administracinėmis priemonėmis stabdo žemėvaldų smulkėjimą, nustatydamos minimalų sklypo plotą, kurio jau negalima dalinti, o, sakysim, norint skaidyti žemės konsolidacijos metu suformuotą sklypą, privalu mokėti baudą.

Tačiau, sakysim, Olandijoje, kur dešimtmečiais žemės konsolidacijoje vyravo administraciniai svertai, šiandien bene svarbiausios šio proceso institucijos statusą įgauna vietinių suinteresuotų asmenų komitetai, prisiimantys atsakomybę už žemės konsolidacijos projektų rengimą, viešinimą, svarstymą bei įgyvendinimą. Žemės savininkus atstovaujančios struktūros vis didesnį svorį planuojant ir įgyvendinant konsolidacijos projektus įgauna bene daugiausia prievartos elementų konsoliduojant žemę anksčiau taikiusioje Vokietijoje.

Be to, šiandien Europoje vis plačiau naudojamos ne prievartinės, o žemės konsolidacijos procesą skatinančios priemonės. Daugelis šalių žemės konsolidacijos projektų dalyviams mažina mokesčius, Prancūzija ir Vokietija teikia subsidijas bei paskolas ūkininkams žemėvaldų stambinimui bei struktūriniam gerinimui.

Valstybės įtakoja žemės konsolidaciją, tiesiogiai dalyvaudamos joje per Žemės bankus ar fondus Jiems perduota valstybinė ir per įgaliotas institucijas (Švedijoje tai – specialios žemės ūkio komisijos, Danijoje – Žemės konsolidacijos tarnyba) rinkoje nupirkta žemė naudojama žemės konsolidacijos procesuose. Be to, valstybei (pavyzdžiui, Danijoje) suteikiama pirmenybė rinkos kaina įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę.

Pastaraisiais metais daugelyje Europos valstybių itin daug dėmesio skiriama žemės konsolidacijos teikiamų privalumų propagavimui, realizuojamų konsolidacijos projektų viešinimui bei žemės konsolidacijai

palankios visuomeninės nuomonės formavimui.

Ypač solidų įdirbį čia turi vokiečiai: straipsniais vietinėje bei regioninėje spaudoje, radijo laidose, videofi lmais, skrajutėmis, bro-

šiūromis apie žemės konsolidacijos

naudos įvairius aspektus nuosekliai ir detaliai

supažindinami ne tik tiesioginiai projektų dalyviai, bet ir projektų teritorijose esančios bendruomenės bei čia dirbantys verslininkai. Šitaip, akcentuojant žemės konsolidacijos poveikį infrastruktūros plėtojimui, aplinkosaugos, kraštovaizdžio gerinimui, kultūros paveldo išsaugojimui, įtaigojamas viešasis interesas žemės konsolidacijos procesui.

Valstybės taikomų prievartos elementų, kaimo bendruomenių iniciatyvos skatinimo, fi nansinių paskatų ir viešojo intereso žemės konsolidacijai aktyvus ugdymas pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos valstybių suteikė naują pagreitį bei šiuolaikinį turinį žemės konsolidacijos procesams, faktiškai paversdamas juos visapusiškos kaimo vietovių plėtros pagrindiniu katalizatoriumi.

Vienas kertinių žemės konsolidacijos principų: žemės mainai turi būti lygiaverčiai, ir nė vienas iš jo dalyvių neturi patirti ekonominės skriaudos. Kokie mechanizmai sergsti žemės konsolidacijos proceso dalyvio interesus rengiant bei vykdant projektą?

Akivaizdu, jog čia daug lemia teisingas žemės įvertinimas. Įvairiose šalyse jis atliekamas savaip: Vokietijoje žemę vertina žemės ūkio ekspertai,

Suomijoje ir Švedijoje – žemėtvarkininkas ir du patikėtiniai, Olandijoje – žemės konsolidacijos projekto komitetas.

Tačiau žemės vertinimas, iš anksto baiminantis potencialių konfl iktų, norom nenorom tampa biurokratiniu bei ilgu, lėtinančiu žemės konsolidacijos procesą. Todėl daugelyje šalių ieškoma būdų, kaip jį supaprastinti ir pagreitinti: Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje žemę įvertinti galima ir pagal ankstesnių vertinimų duomenis, jei tik jie buvo įtraukti į registrą. Šitaip daro ir danai – nors neretai jie žemę vertina dar paprasčiau: jeigu konsolidacijos projekto dalyviai tarpusavyje sutaria, kad jų žemės mainai lygiaverčiai – jokio kito žemės vertinimo apskritai neprireikia.

Rengiant bei įgyvendinant žemės konsolidacijos projektą, daugelyje šalių stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą tarp paskiro dalyvio ir kitų projekto dalyvių interesų ir neleisti kilti situacijoms, kurios stabdytų arba suvis griautų patį procesą. Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Ispanijoje nepatenkintieji žemės konsolidacijos projekto rengimo ar įgyvendinimo eiga pirmiausia turi aiškintis su šio projekto vykdytojais, ir tik po to leidžiama kreiptis į žemės konsolidacijos valstybinę priežiūrą vykdančią instituciją. O valstybinių institucijų sprendimai jau gali būti skundžiami arba specializuotam teismui (Vokietija, Suomija, Švedija), arba administraciniam teismui (Prancūzija, Ispanija), arba vietos teismui (Olandija).

Kas inicijuoja žemės konsolidacijos procesą, kokiais principais jis vėliau organizuojamas?

Vėlgi nelygu šalis – sakysim, Suomijoje ir Švedijoje žemės konsolidacijos projekto inicijavimui būtini žemės savininkų pareiškimai, o šit Vokietijoje bei Olandijoje jie nebūtini, inicijuoti projektą gali ir valdžios institucijos. Beje, daugelyje Europos šalių galutinį sprendimą dėl konsolidacijos projekto inicijavimo priima būtent už žemės konsolidaciją atsakingos įstaigos. Panašūs ir projektų tikslingumo kriterijai: žemės konsolidacija turi pagerinti žemėvaldų struktūrą, žemės konsolidacijos fi nansinė nauda turi būti didesnė negu sąnaudos,-

pavyzdžiui, vokiečiai paskaičiavę, kad vienas euras žemės konsolidacijos kaštų turi duoti pusantro euro tiesioginės (neįskaičiuojant teigiamo konsolidacijos poveikio aplinkosaugai, kraštovaizdžiui, kultūros paveldui ir pan.) naudos. Beje, vokiečiai ir olandai žemės konsolidacijos projektų inicijavimui kelia dar vieną sąlygą: jie galimi tik tose teritorijose, kurios įtrauktos į kaimo vietovių vystymo programą.

Europoje vyrauja du žemės konsolidacijos organizacinės struktūros modeliai: procesą organizuoja ir vykdo centralizuota struktūra arba savivaldos institucijos. Be to, valstybės daug teisių deleguoja konsolidacijos proceso metu suformuojamai suinteresuotų asmenų (žemėvaldų savininkų, kaimo bendruomenių ir pan.) struktūroms. Pavyzdžiui, Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos įstatymai šioms struktūroms užtikrina galimybes aktyviai dalyvauti vertinant žemę, planuojant bei įgyvendinant konsolidacijos projektą.

Vykdomosios valdžios, savivaldos ir suinteresuotų asmenų tarpusavio sąveiką žemės konsolidacijos procese galima pailiustruoti, sakysim, Olandijos pavyzdžiu. Šioje šalyje žemės konsolidaciją vykdo trys valstybinės institucijos: Žemės ir vandens išteklių valdymo tarnyba (administruoja žemės konsolidacijos procesą), Žemės pirkimų ir valdymo biuras (superka žemę konsolidacijos reikmėms) ir Kadastras (rengia žemės sklypų pertvarkymo planus). Iš žemėvaldų savininkų, savivaldybių atstovų, vandens valdybų pareigūnų sudaromas vietinių suinteresuotų asmenų komitetas, kuris atsakingas už žemės konsolidacijos projekto parengimą, viešinimą bei įgyvendinimą.

Šiandienos realijos

Pasižvalgę po svečias šalis, vėlgi grįžkime prie lietuviškų žemės konsolidacijos reikalų.

Kapitališkai rekonstruojant namą, reikia ne tik gerai įsivaizduoti norimą rezultatą, bet ir gauti technines projektavimo sąlygas, pasirūpinti projektu, leidimu rekonstrukcijai, surasti patikimą rangovą ir darbų kokybę bei jų atitikimą suprojektuotiems prižiūrėti gebantį inžinierių. Be abejo, dar ir turėti pinigų visiems tiems darbams.

Kaip ir pradedant žemės konsolidaciją.

Jos sampratą bei siektinus tikslus nusako 2004 metų sausio 27 dieną priimtas naujos redakcijos Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas: žemės konsolidacija – sudėtinė žemės tvarkymo dalis, kurios metu atliekamas kompleksinis žemės sklypų pertvarkymas, kai keičiamos jų ribos pagal parengtą tam tikros teritorijos žemės konsolidacijos projektą, siekiant sustambinti žemės sklypus, suformuoti racionalias ūkių žemėvaldas ir pagerinti jų struktūrą, sukurti reikiamą kaimo infrastruktūrą ir įgyvendinti kitus žemės ūkio ir kaimo plėtros bei aplinkos apsaugos politikos tikslus ir uždavinius.

O techninių projektavimo sąlygų žemės konsolida-cijai atitikmuo – Lietuvos Respublikos vyriausybės 2005 metų birželio 27 dieną patvirtintos žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės.

Beje, prieš jas nustatant, kartu su užsienio partneriais buvo vykdomi bandomieji žemės konsolidacijos projektai, kurių metu praktiškai pasitikrinta, kas iš didelę žemės konsolidacijos tradicijas turinčių šalių patirties taikytina šiandieninės Lietuvos sąlygomis.

Pirmojo tokio projekto, kurį nuo 2000 metų rugpjūčio mėnesio iki 2001 metų gruodžio mėnesio Dotnuvoje (Kėdainių rajonas) vykdė Danijos maisto, žemės ūkio

ir žuvininkystės ministerijos žemės konsolidacijos skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos, metu pagrindiniai akcentai buvo žemės sklypų perskirstymo proceso pradžia ir tam reikalingos teisinės bazės pagrindinių principų formulavimas.

Antrajam bandomajam projektui, tų pačių partnerių vykdytam 2002–2004 metais, buvo keliami didesni uždaviniai: žemėvaldų teritorinį pertvarkymą susieti su platesniais visuomenės interesais. Pagal projekto sąlygose numatytus kriterijus buvo pasirinktos trys skirtingos kaimo vietovės Ukmergės, Kėdainių ir Marijampolės rajonuose, kuriose buvo baigiamos atkurti piliečių nuosavybės teisės į žemę, sklypai buvo fragmentiški, buvo laisvos valstybinės žemės, tenykščiai ūkininkai norėjo pasididinti savo valdas, o kaimo bendruomenės bei vietos valdžia buvo iniciatyvios kaimo plėtrai. Šis projektas iš esmės buvo pirmas bandymas apjungti žemėvaldų pertvarką su kaimo plėtros uždaviniais ir šitaip praktiškai praplėsti žemės konsolidacijos turinį.

Nuo 2005 metų lapkričio iki 2006 metų gegužės Olandijos Žemės ir vandens išteklių tvarkymo tarnybos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos žemės ūkio ministerijos vykdyto trumpalaikio projekto „Metodiniai nurodymai vertinant žemės konsolidacijos poveikį“ eigoje buvo parengta žemės konsolidacijos ekonominio efektyvumo nustatymo ir poveikio aplinkai vertinimo metodika.

Tad pagal kokias Lietuvos įstatymų įtakotas bei bandomųjų projektų metu praktiškai patikrintas taisykles konsoliduojame žemėvaldas šiandien?

Lietuvos Respublikos konstitucijoje įtvirtinta nuosavybės prioriteto nuostata nulemia esminį – savanoriškumo – principą žemės konsolidacijoje. Teisę inicijuoti žemės konsolidacijos projektą turi žemės savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai. Kadangi vienas iš svarbiausių žemės konsolidacijos kriterijų yra būsima ekonominė nauda, nustatyti ir minimalūs kiekybiniai reikalavimai projekto inicijavimui: norą

konsoliduoti žemėvaldas turi pareikšti ne mažiau kaip penki savininkai, kurių turima žemė užimtų bent jau šimto hektarų plotą.

Kaip tai vyksta gyvenime?

Žemės savininkams, valstybinės žemės patikėtiniams pateikus teritoriniam žemėtvarkos skyriui prašymus rengti žemės konsolidacijos projektą, kitų šioje teritorijoje esančių žemėvaldų savininkai apie tai informuojami Lietuvos respublikos teritorijų planavimo įstatymo bei Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1996 m. rugsėjo mėn. 18 d. nutarimu, nustatyta tvarka. Seniūnijos skelbimų lentoje, vietinėje spaudoje paviešinus žemės konsolidacijos projekto rengimo pradžią, informuojama apie galimybę įsijungti į šį procesą.

Gavęs prašymus konsoliduoti žemė-valdas, teritorinis žemėtvarkos sky-rius organizuoja susirinkimą, ku-riame kartu su savo žemėvaldas konsoliduoti panoru-siais savininkais ir valstybinės žemės patikėtiniais kviečiami dalyvauti kiti į preliminarią planuojamą teritoriją įeinančių žemės sklypų savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai bei naudotojai, savivaldybės administracijos direktorius bei vietinės kaimo bendruomenės atstovai.

Susirinkimo metu ar po jo nusprendusieji prisijungti prie projekto pateikia atitinkamus prašymus. Dėl papildomų žemės sklypų įtraukimo į preliminarią planuojamą teritoriją bei sklypų, kuriuos savininkai pageidauja parduoti projekto realizavimo metu šaukiamas papildomas susirinkimas.

Ne vėliau kaip per mėnesį po susirinkimo žemės

savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai pasirašo teritorinio žemėtvarkos skyriaus parengtą preliminarią sutartį, kurią kitaip dar būtų galima pavadinti ketinimų protokolu. Šioje sutartyje turi atsispindėti esama žemėvaldų situacija, įvertinti būsimo projekto dalyvių interesai bei poreikiai ir pateikti preliminarūs pasiūlymai žemėvaldų pertvarkai. O svarbiausia, kad šia sutartimi jie įsipareigoja per tris mėnesius nuo projekto patvirtinimo sudaryti pagrindinę – žemės konsolidacijos (kompleksinių mainų) sutartį.

Žemės savininkams ir valstybinės žemės patikėtiniams sudarius preliminarią sutartį, apskrities viršininkas priima sprendimą dėl žemės konsolidacijos projekto rengimo ir Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka, t. y. konkurso būdu parenka projekto rengėją.

Lyginant su namo rekonstrukcijos projektuotoju, žemės konsolidacijos projekto rengėjo funkcijos platesnės, tad ir reikalavimai jo kvalifi kacijai bei sugebėjimams didesni ir įvairesni.

Kai kurie, sakytum, pamatiniai reikalavimai surašyti Žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse. Jose numatyta, kad žemės konsolidacijos projektą rengti gali licenziją turinti įmonė, kurioje dirba ne mažiau kaip du licencijuoti specialistai. Žemės konsolidacijos projektą rengiantis specialistas turi atitikti kvalifi kacinius reikalavimus (išsilavinimas, patirtis, mokymai) ir būti išlaikęs kvalifi kacinį egzaminą. Žemės vertinimą projekto rengimo eigoje gal atlikti tik turintis turto vertintojo kvalifi kacinį pažymėjimą. Žemės konsolidacijos projekto įgyvendinimo darbų dalį – žemės sklypų kadastrinius matavimus – gali vykdyti tik turintis licenciją žemės sklypų kadastriniams matavimams.

Bet žemės konsolidacijos projekto rengėjui privalu turėti ir tokių savybių, kurių nei įstatymais, nei taisyklėmis nenumatysi.

Visų pirma, jis turi būti geras derybininkas. Kadangi žemės konsolidacijos projektas rengiamas derybų su žemėvaldų savininkais pagrindu, projektuotojas privalo

surasti tokius kompromisinius sprendimus, kurie ne tik suderintų dažnai skirtingus žemės savininkų interesus, bet ir atlieptų kaimo bendruomenės bei platesnės visuomenės poreikius.

Žemės konsolidacijos projekto rengėjas turi gerai žinoti konkrečios apylinkės, rajono, regiono ekonominės bei socialinės plėtros uždavinius, konsultuotis su kitų sričių specialistais ir savo sprendiniais kurti materialias prielaidas tų uždavinių įgyvendinimui.

Infrastruktūros plėtotės, aplinkosaugos bei kraštovaizdžio gerinimo, kultūros paveldo apsaugos principų išmanymas vėlgi turi būti savaime suprantamos žemės konsolidacijos projekto rengėjo profesinės savybės.

Dideli bei įvairialypiai reikalavimai žemės konsolidacijos projektų rengėjų profesiniam pasirengimui jau savaime akcentuoja jų parinkimo bei tolesnio kvalifi kacijos kėlimo svarbą. Atrinkti tuos reikalavimus atitinkančius žemėtvarkininkus bei suteikti jiems licencijas žemės konsolidacijos projektams rengti Vyriausybės nutarimu įpareigota Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Tarnyba taip pat rūpinasi tolesniu jų profesiniu tobulinimu: rengia mokymus, seminarus. Specifi nė ir itin informatyvi tokių mokymų forma – tarptautiniai projektai, kurių metu žemės konsolidacijos projektų rengėjai turi galimybę iš pirmų lūpų sužinoti apie kitų šalių patirtį šioje srityje, iš didelį įdirbį žemės konsolidacijoje turinčių užsienio specialistų išgirsti atsakymus į jau kylančius klausimus.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat vykdo žemės konsolidacijos projektų valstybinę priežiūrą bei metodiškai vadovauja jų rengimui.

... Betgi sugrįžkime prie žemės konsolidacijos proceso, kurį jau faktiškai pradėjome pasirašydami preliminariąją sutartį.

Beje, pasirašydami ją, prisiimame ir tam tikrų įsipareigojimų: jeigu vėliau persigalvotume ir

atsisakytume pasirašyti galutinę žemės konsolidacijos sutartį, turėtume atlyginti žemės konsolidacijos projekto rengimo kaštus.

Toks saugiklis suprantamas ir logiškas jau vien todėl, kad projekto sprendinių nepadiktuoja nei projektuotojas, nei, sakysim, valdžios institucijos, jie gimsta projekto dalyviams derinant savus interesus bei pageidavimus ir suradus visus tenkinantį kompromisą. Tad vėlesnis išėjimas iš projekto (į kurį, beje, buvo įsijungta sava valia) būtų ne tik sunkiai paaiškinamas, bet ir pakenktų kitų projekto dalyvių interesams (nes planuojama tam tikros teritorijos kaip visumos pertvarka) bei

reikštų, kad dalis į projekto rengimą investuotų lėšų

pražuvo be naudos.

Projekto dalyvių interesų apsaugos garantas – žemės konsolidacijos pro-jekto suinteresuotų

asmenų susirin-kimai, realiai

įgyvendinantys jų teisę betarpiškai dalyvauti

rengiant projektą. Susirinkimas turi teisę priimti sprendimus dėl žemės vertinimo, dėl projektuojamų bendro naudojimo kelių bei servituto teise naudojamų kelių išdėstymo, dėl projektuojamų žemės sklypų vietos ir ribų pertvarkymo, dėl žemės sklypų pertvarkymo būdų. Susirinkimas taip pat gali siūlyti apskrities viršininkui patikslinti planuojamos teritorijos ribas, prašyti atlikti planuojamos teritorijos zonavimą, susijusį su žemės vertinimu bei nustatyti galimas projekto sąsajas su valstybės ir savivaldybės įmonių atliekamais ar planuojamais teritorijų tvarkymo darbais. Tokio susirinkimo demokratiškumą atspindi ir sprendimų priėmimo tvarka: sprendimai teisėti, kai jiems pritaria ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų projekto teritorijai priskirtų žemės sklypų savininkų ir valstybinės žemės patikėtinių. O žemės vertinimui,

pagal kurį rengiamas žemės vertinimo planas, turi pritarti visi suinteresuotieji asmenys; jeigu nors vienas jų nesutinka, planas gali būti taisomas arba toks asmuo apskrities viršininko sprendimu išbraukiamas iš žemės konsolidacijos projekto dalyvių sąrašo.

Susirinkimus organizuoja projekto rengėjas, jam tenka ieškoti ir kompromisų tarp žemės savininkų susikertančių interesų. Jis parengia ir galutinės žemės konsolidacijos (kompleksinę mainų) sutarties projektą.

Naujai suprojektuotus žemės sklypus paženklinus vietovėje, atlikus jų kadastrinius matavimus ir pasirašius žemės konsolidacijos sutartį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka pagal žemės savininkų ir valstybinės žemės patikėtinių prašymus vienu metu išregistruojamos buvusios ir įregistruojamos naujai atsiradusios nuosavybės teisės.

Planai rytdienaiTokiais kertiniais principais šiandien vyksta žemės konsolidacija Lietuvoje. Ne tik vyksta, bet ir pamažėl įgauna pagreitį: vien 2006-aisiais Nacionalinė mokėjimo agentūra pasirašė sutartis dėl 14 žemės konsolidacijos projektų Telšių, Tauragės, Panevėžio ir Marijampolės apskrityse fi nansavimo.

Tačiau akivaizdu ir kitka: pagal šias taisykles vykdoma žemės konsolidacija vargu ar gali tapti postūmiu platesnei ir gilesnei kaimo pertvarkai. Kalbant namo rekonstrukcijos terminais, mes kol kas tik racionaliau perstatinėjame sienas, šito perplanavimo nesiedami su kitais norimais ir objektyviai būtinais namo vidaus bei aplinkos pertvarkymais ir nustumdami juos į neapibrėžtą ateitį.

Be abejo, šitai galima aiškinti pirmeivių sunkumais ir teigti, jog svarbiausia – pradėti procesą, o didesniems tikslams laikas ateis vėliau. Tačiau vien tai, jog 2007– 2013 metais keliamas uždavinys šalyje sukonsoliduoti daugiau kaip šimtą tūkstančių hektarų žemės, bylotų, kad laikas didesniems tikslams jau atėjo. Antraip žemės konsolidacija gali ilgiems dešimtmečiams įsitvirtinti tik kaip sklypų perplanavimo priemonė, neįgydama platesnių ekonominių, socialinių, aplinkosauginių bei kitų jai priderančių funkcijų, galinčių efektyviai pasitarnauti visapusiškai kaimo pertvarkai.

Kita vertus, šiandien vykdomi žemės konsolidacijos projektai atskleidė nemaža tobulintinų organizacinių, procedūrinių bei teisinių niuansų, trikdančių proceso plėtotę ir neleidžiančių jam būti visaverčiu. Tad 2006– 2007 metais Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos fi nansuojamo ir kartu su Nacionaline žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos vykdyto projekto „Parama rengiant žemės konsolidacijos organizacinę sistemą Lietuvoje“ pagrindinis tikslas buvo numatyti priemones tokiai žemės konsolidacijai, kuri ne tik formuotų racionalias, ūkių konkurencingumą didinančias žemėnaudas, bet ir sukurtų prielaidas gerinti infrastruktūrą, aplinkos

apsaugą, puoselėti kultūros paveldą ir kraštovaizdį, plėtoti alternatyvias veiklas bei tenkinti kitus visuomenės poreikius. Užsienio ir Lietuvos ekspertų grupė kartu su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos specialistais parengė Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos projektą, apibrėžiantį šio valstybės ekonominei ir socialinei raidai svarbaus proceso plėtros 2007– 2027 metais principines nuostatas.

Kaip jos koreguos žemės konsolidacijos procesą?

Visų pirma, strategija akcentuoja žemės konsolidacijos kompleksinį pobūdį ir jos glaudžią sąveiką su kaimo ir regiono plėtra. Šie esminiai žemės konsolidacijos bruožai, iki šiol daugiau buvę siekiamybe, strategijoje įtvirtinami kaip būtina žemės konsolidacijos projektų sąlyga. Žemės konsolidacijos projekto rengėjui bus privalu ne tik įsiklausyti į žemėvaldų savininkų norus, bet ir įvertinti kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių, verslininkų interesus. Žemės konsolidacijos projektas iš žemėvaldų perplanavimo lygmens iš esmės pereina į kaimo teritorijos pertvarkymo lygmenį ir parengia dirvą opių kaimo problemų – infrastruktūros, užimtumo, rekreacijos ir kt. – kompleksiniam sprendimui.

Itin svarbi ir kita strategijos nuostata: žemės konsolidacijos projekto sprendiniai turi būti realiai įgyvendinti. Žemės konsolidacijos projekto organizatorius turi numatyti ir sutelkti lėšas (iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, Europos regioninės plėtros fondo, valstybės, savivaldybių biudžetų bei privačias) projekto sprendinių – kelių, elektros linijų, melioracijos įrenginių, visuomeninio poreikio teritorijų – įgyvendinimui. Todėl ir Europos Sąjungos parama pagal Kaimo plėtros plano ir kitų veiksmų programų priemones pirmiausia turėtų būti skiriama tiems, kurie įgyvendins žemės konsolidacijos projektų sprendinius. Beje, tokių sprendinių realumo garantijas turėtų padidinti ir tai, jog decentralizuojant kai kurias centrinio valdymo institucijų vykdomas funkcijas, žemės konsolidacijos projektų rengimo organizavimą bei kitas su žemės konsolidacija susijusias funkcijas

ateityje turėtų perimti savivaldybės. Akivaizdu, jog gerai žinodamos konkrečios teritorijos poreikius bei disponuodamos lėšomis iš įvairių šaltinių, savivaldybės turi daugiau galimybių fi nansuoti žemės konsolidacijos sprendinių įgyvendinimą.

Kad šios dvi kertinės nuostatos neliktų vien gerais norais, strategija numato naują darinį – žemės konsolidacijos projekto rengimo komitetą iš savivaldybės, apskrities, vietos valdžios ir bendruomeninio judėjimo, projekte pageidaujančių dalyvauti žemės savininkų atstovų,

aplinkosaugininkų, miškininkų bei kitų institucijų, turinčių

interesų projekto teritorijoje, įgaliotinių. Pagrindinis komiteto rūpestis būtų įvertinti esamus ir potencialius vie-tos bendruomenės,

verslo, aplinko-saugos, kultūros

paveldo poreikius, įmanomus spręsti per

žemės konsolidacijos procesą, bei projekto sprendinių įgyvendinimo fi nansavimo paieška. Siekiama, jog visi projektiniai sprendiniai turėtų fi nansinį pagrindimą, būtų nustatytos jų įgyvendinimo konkrečios priemonės bei terminai, o už visa tai atsakytų projekto organizatorius.

Strategija numato dar vieną reikšmingą žingsnį: galimybę žemės konsolidacijai panaudoti laisvą valstybinę žemę. Tam apskričių viršininkų administracijose turėtų būti įsteigtas žemės fondas, kuris disponuotų valstybine žeme bei mišku ir kaip valstybinės žemės patikėtinis dalyvautų žemės konsolidacijos projektuose. Toks dalies valstybinės žemės privatizavimas žemės konsolidacijos metu valstybei būtų dvigubai naudingas: viena vertus, valstybė gautų pajamų parduodama mažus, netaisyklingos formos žemės sklypus; kita vertus, sudarytų papildomas galimybes gerinti ūkių struktūrą, tenkinti visuomenės poreikius, gerinti infrastruktūrą,

aplinkosaugą. Žemės fondas taip pat galėtų būti tarpininku perkant žemę iš į žemės konsolidacijos teritoriją įtrauktų žemėvaldų savininkų bei pirkti privačią žemę visuomenės ir valstybės interesams tenkinti.

Strategija nurodo reikmę žemės konsolidaciją derinti su žemės paėmimu visuomenės poreikiams. Juk ne toks jau retas atvejis, kai, sakysim, tiesiamas naujas kelias padalija net tam pačiam savininkui priklausančias valdas, sujaukia toje vietovėje nusistovėjusią žemėvaldų tvarką ir gerokai apsunkina ūkininkavimą. Todėl institucija, pateikusi apskrities viršininkui prašymą paimti žemę visuomenės poreikiams, kartu galėtų inicijuoti žemės konsolidacijos projektą ir bent dalinai fi nansuoti jo rengimo bei įgyvendinimo kaštus. Logika čia akivaizdi,- juk, sakysim, savaime suprantama, kad darbus užbaigusiems statybininkams privalu ne tik iškuopti susikaupusias šiukšles, bet ir sutvarkyti apniokotą aplinką. Užsienio patirtis byloja, kad, derinant žemės konsolidaciją su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, pagreitėja abu procesai.

Strategijoje atsirado ir daug organizacinių bei teisinių patobulinimų, turinčių daryti žemės konsolidacijos procedūras paprastesnes, lankstesnes, o pačią žemės konsolidaciją – spartesnę ir efektyvesnę.

Pavyzdžiui, dabar preliminariąją sutartį tarp pareiškusių norą dalyvauti žemės konsolidacijos projekte žemės savininkų rengia teritorinis žemėtvarkos skyrius. Savaime suprantama, jog šitaip jau nuo projekto pradžios jame neišvengiamai pradeda vyrauti žemėvaldų pertvarkymo aspektai, o visuomenės poreikių, aplinkosaugos bei kitų problemų sprendimas dažniausiai paliekamas tolimai ateičiai.

Be abejo, logiškiau būtų, jeigu jau pačiose projekto ištakose, t.y. iškart po jo inicijavimo atsirastų profesionalus projekto rengėjas. Tačiau to daryti neleidžia iki šiol galiojančios žemės konsolidacijos projektų rengimo procedūros: tik pasirašius preliminariąją sutartį projekto organizatorius gali skelbti konkursą projekto rengėjui parinkti. Konkursą

laimėjęs rengėjas gauna teritorinio žemėtvarkos skyriaus parengtą pusfabrikatį – preliminariąją žemės konsolidacijos sutartį, kurios esmės jam privalu laikytis rengiant projektą, tad erdvės laisvesnėms interpretacijoms praktiškai nebelieka.

Strategija siūlo šią seką keisti iš esmės: savininkams pareiškus norą konsoliduoti savo sklypus, pirmiausia būtų atliekama visos teritorijos žemėvaldų konsolidacijos galimybių studija, kuri numatytų visuomenės, aplinkosaugos bei kitus poreikius galinčių tenkinti žemės konsolidacijos sprendinių galimybes bei fi nansinį ir organizacinį jų įgyvendinimo realumą. Tokia studija pašalintų abejones dėl žemės konsolidacijos projekto tikslingumo, ir, pakoregavus projekto fi nansavimo tvarką, jo rengėjas galėtų būti parinktas dar prieš pradedant rengti preliminariąją sutartį.

Kita strategijoje aptarta spręstina problema – laikas, kada žemės savininkas gali tapti konsolidacijos projekto dalyviu. Kol kas tas laikas vėlgi labai aiškus: organizatoriui inicijuojant žemės konsolidacijos projektą, jau būna nustatyta projekto teritorija bei dalyviai, ir būtent su šiais kriterijais – projekto teritorija bei dalyvių skaičiumi – susiejamas projekto rengimo fi nansavimas. Todėl toje apylinkėje žemės turinčiam žmogui vienintelė galimybė dalyvauti žemės konsolidacijoje – apsispręsti ir suskubti iki preliminariosios sutarties pasirašymo. Vėliau jau, kaip sakoma, šaukštai po pietų...

Be abejo, būtų idealu, jei visi iš karto patikėtų gražia idėja ir akimirksniu sugebėtų įžvelgti žemės konsolidacijos privalumus bei būsimą naudą. Gyvenimas, deja, byloja kiek kitaip, o neretai dar ir pakoreguoja situaciją: sakysim, konsolidacijos procese nepanoręs dalyvauti savininkas netrukus parduoda savo žemę kitam, kurio požiūris į konsolidaciją itin teigiamas. O juk antros žemės konsolidacijos toje vietovėje bent kelis dešimtmečius tikrai nebus.Akivaizdu, jog žemės konsolidacijos projektas panorusiems jame dalyvauti turi būti atviresnis jei ne visą jo rengimo laikotarpį, tai bent jau didesniąją jo

dalį. Tam strategija numato keisti projektų rengimo taisykles taip, kad neliktų biurokratinių kliūčių projekto rengimo metu prie jo prisijungti naujiems dalyviams, o, išsiplėtus projekto teritorijai, adekvačiai kistų ir jo fi nansavimas.

Strategijoje numatyta ir priemonių, padedančių išvengti žemės konsolidacijos projekto trikdžių, galinčių dirbtinai prailginti jo rengimo laiką arba net ir apskritai kelti grėsmę jo įgyvendinimo perspektyvai. Dažniausiai tai nesutarimai dėl žemės vertinimo: vienam iš projekto dalyvių nesutinkant su jo žemės įkainavimu ir kreipusis į teismą, pastarasis gali stabdyti visą projektą iki tol, kol priims sprendimą. Atsimenant, jog žemesniojo teismo sprendimą galima apskųsti aukštesniam, o šio sprendimą – dar aukštesniam teismui, žemės konsolidacijos projekto parengimo ir įgyvendinimo terminai nusikelia į miglotą ateitį.

Todėl strategijoje suformuluotas siūlymas įstatymų leidėjams pakeisti Žemės įstatymą taip, jog, kilus teisminiams ginčams dėl žemės vertinimo, nebūtų stabdomas viso žemės konsolidacijos projekto rengimas,- panašiai kaip analogiškose situacijose nestabdomas žemės paėmimo visuomenės poreikiams procesas. Juk žemės konsolidacijos visuomeninė svarba ne menkesnė negu, pavyzdžiui, kelių tiesimo, o ir lėšų į projekto rengimą jau būna investuota daug.

Be to, atsižvelgiant į užsienio šalių (Danijos, Olandijos, Ispanijos) patirtį, būtų sukurtas žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo eigoje kilusių ginčų sprendimo ikiteisminis mechanizmas. Nepavykus susitarti gražiuoju, tarpininko vaidmens turėtų imtis projekto organizatorius, ginčui dar neslopstant – žemės konsolidacijos projekto rengimo komiteto sudaryta nuolatinė komisija, kurios sudėtyje būtų turto vertintojas, žemėtvarkininkas, teisininkas, ir tik po šių arbitrų sprendimo juo nepatenkintieji galėtų savo teisybę įrodinėti teisme.

Žemės konsolidacija – darbui ir investicijoms imlus procesas, tad būtų ne tik apmaudu, bet ir nuostolinga,

jeigu, pasikeitus situacijai (žemės savininkui nutarus parduoti dalį savo valdos ar, sakysim, sklypą dalinantis keliems paveldėtojams) daug triūso bei kaštų pareikalavęs žemės konsolidacijos procesas nueitų perniek. Todėl strategija įtvirtina taisyklę, jog po žemės konsolidacijos projekto įgyvendinimo žemės savininkai bent penkerius metus negalėtų skaidyti naujai suformuotų sklypų. Be abejo, bet kokie išankstiniai draudimai ar ribojimai menkina proceso patrauklumą, tačiau be jų menktų pati žemės konsolidacijos prasmė.

Kadangi žemės konsolidacija paliečia daugelio (ne vien žemėvaldų savininkų), žmonių interesus, itin svarbu, kad šis procesas vyktų griežtai laikantis jį reglamentuojančių teisės aktų. Strategijoje numatyta, jog žemės konsolidacijos projektų valstybinę priežiūrą vykdys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Šiai aukščiausios kvalifi kacijos specialistų branduolį sutelkusiai ir ilgametę žemėtvarkos patirtį turinčiai institucijai taip pat pavedama licencijuoti žemės konsolidacijos projektų rengėjus bei teikti jiems nuolatinę metodinę paramą.

Kas lems žemės konsolidacijos sėkmę?Bet ar, atrodytų, nenuginčijami argumentai žemės konsolidacijos naudai jau savaime laiduos, kad kaimo žmonės stačia galva puls konsoliduoti savo sklypus?

Juk ir namo rekonstrukciją, kurios būtinybę puikiai suvokiame, dažnai atidėliojame ateičiai, nes nėra taip lengva staiga ryžtis imti ir vienu ypu keisti savo gyvenamąją aplinką, o ir skubesnių darbų, suryjančių ir laiką, ir pinigus, vis atsiranda.

Be to, egzistuoja dar vienas faktorius, kurio dažniausiai net patys sau neįvardijame, bet kurio veikimui nevalingai paklūstame: pripratimas. Priprantame ir prie ankštų lyg kišenė kambarėlių, ir prie nepatogių koridorių, ir prie duobėtos kiemo pievelės, – visa tai jau atrodo sava ir miela. O po rekonstrukcijos atsirasiančios naujos erdvės, kokios patogios ir šiuolaikiškos bebūtų – kažkas nauja, prie ko dar reikės priprasti, su kuo reikės susigyventi...

O juk su žeme žmogų paprastai sieja dar tampresnis emocinis ryšys. Nes kiekviena jos pėda, kurią vagojo tėvas, o neretai dar ir senelis bei prosenelis, yra tarsi materiali kartų jungtis, kurios pajautimas žmogui jau savaime yra didelė dvasinė vertybė.

Tad kodėl šiandien jis turėtų gera valia išsižadėti savo giminės istorijos dalies ir mainyti ją bylojančios žemės gabalą į kaimyno?

Pasikartosime: pats gyvenimas priverčia ieškoti kompromisų tarp sentimentų ir ekonominės veiklos bei gyvenimo kokybės. Žiemą vasarą išvažiuojamo kelio iš sodybos šiandien reikia ne prabangai: jei tėvuko arklys net pažliugusia pieva vežimą miestelin į sekmadieninį turgų ar bažnyčią šiaip ne taip ištempdavo, tai šiuolaikinis lengvasis automobilis, o veikiausiai ir sunkvežimis kaip mat užklimps. Didesni atstumai tarp dirbamų sklypų vėlgi graso nuostoliais: traktoriui ar kombainui šieno kuokšto nepamesi, jie reikalauja brangaus dyzelino. O ir sklypeliuose, kurių

ribos išsirangiusios lyg virvė kišenėje, su šia technika sukinėtis tikra vargo vakarienė.

Juo labiau, kad jauni, kurie dėl natūralios kartų kaitos ir rinkos veiksnių vis veržliau keičia senuosius ūkininkus, jau nesiilgi užkonservuoto idiliško kaimo. Jie nori dirbti našiai ir efektyviai, kad išsilaikytų vis aštrėjančioje konkurencijoje. Siekia susikurti buitį, prilygstančią miestiškai, jiems reikia ir gerų kelių, ir poilsiaviečių, ir parkų.

Tad jeigu žemės konsolidacija bus vyksmas, galintis sukurti realias prielaidas iš esmės keisti darbo ir buities sąlygas kaime – jauni neabejotinai balsuos už ją. Ne tik patys bus „už“, bet ir įtrauks vyresnius, konservatyvesnius. Nes supras, kad sunku, netgi vargiai įmanoma didesnes pertvarkas kaime daryti dalimis.

O vis spėriau įsitvirtinantis pragmatiškas požiūris ko gero bus veiksmingiausias priešnuodis anam nevalingam norui bet kokią pertvarką atidėti rytdienai. Nes supras, kad rytoj už visa tai – žemės konsolidacijos projekto parengimą, kadastrinius matavimus, naujai suformuoto sklypo teisinį registravimą – gali tekti primokėti iš savo kišenės. Šiandien dar nereikia. Dar daugiau: dabar netgi gali tikėtis, kad žemės konsolidacijos projekto organizatorius iš savivaldybės biudžeto, kelių, įvairių Europos Sąjungos paramos fondų suras lėšų bent dalinai fi nansuoti projekte numatytų privažiavimo kelių, elektros linijų tiesimą, poilsiaviečių įrengimą ir pan.

Tačiau yra vienas esminis „bet“. Norint, kad visa tai vyktų ir plėtotųsi, būtina, kad kaimo žmogus kuo tiksliau ir kuo detaliau žinotų, ką būtent jo nuosavame ūkyje bei jo kaime gali pakeisti žemės konsolidacija.

Nepriklausomoje Lietuvoje vyko ir vyksta daug reformų: žemės ūkio, sveikatos apsaugos, švietimo. Viešųjų ryšių specialistai vienbalsiai tvirtina, kad bene didžiausias visų jų trikdis – menkas visuomenės žinojimas apie tų reformų konkretų turinį. Nes pati reformos sąvoka jau neužkliūdama praslysta pro ausis, neduodama peno apmąstymams ir, nuo ryto iki vakaro kartojama, ne tik netampa visuomenės

savastimi, bet, priešingai, gali netgi diskredituoti toje sąvokoje slypinčią gražią idėją. Kartais netgi įsivagia įtarimas, jog žongliravimas bekūne reformos sąvoka parankiausias reformuojamų sričių valdininkams: kone mistifi kuotas, be konkretaus turinio žodis „reforma“ tampa patogiu žaibolaidžiu tiek neveiklumui, tiek ir savivalei.

Apie žemės konsolidaciją būtina aiškinti dar daugiau, negu apie garsiąsias reformas. Jau vien todėl, kad tai visiškai naujas, kol kas tik siauram specialistų ratui suprantamas dalykas.

Be abejo, žemės konsolidacijos sėkmę daugiausia lems tai, kiek ir ką apie ją žinos žemės savininkai. Kadangi ji vyksta savanoriškai, tik nuoseklus, detalus ir išsamus žemės konsolidacijos privalumų aiškinimas pajėgus paveikti kaimo žmonių apsisprendimą ir tapti šio proceso varomąja jėga. Jiems taip pat rūpi žinoti, kaip bus apsaugotos jų turtinės teisės perplanuojant žemės sklypus, kokiais principais bus sprendžiami galimi ginčai dėl žemės vertės, kokie ribojimai atsiranda konsoliduojamoje teritorijoje, ką ir kiek apskritai lems jų balsas rengiant žemės konsolidacijos projektą.

Antra vertus, siekiame, kad žemės konsolidacija pasitarnautų ne vien žemėvaldų struktūros gerinimui, bet ir kaimo, regiono pertvarkai bei plėtrai. Ar seniūnai, kaimo bendruomenių, vietos veiklos grupių lyderiai, kaimo turizmo sodybų, poilsiaviečių, kempingų, mažųjų įmonių savininkai pakankamai gerai žino, kaip žemės konsolidacija gali įtakoti vietos infrastruktūros, kraštovaizdžio, verslo sąlygų, o visumoje – gyvenimo kokybės gerinimą jų kaime bei regione? O juk be jų aiškiai išreikštų interesų bei aktyvaus dalyvavimo žemės konsolidacijos procese apie didesnius jo tikslus kalbėti išvis vargu ar verta.

Kelininkams, energetikams, miškininkams, melioratoriams, aplinkosaugininkams, kultūros paveldo specialistams vėlgi svarbu išaiškinti jų atsakomybės sričių galimus sąlyčio taškus su žemės konsolidacijos procesu. Nes jeigu žemės konsolidaciją vertiname kaip konkrečios teritorijos kardinalaus pertvarkymo planą, akivaizdu, jog turi būti telkiamos visų sričių pajėgos bei lėšos jo įgyvendinimui.

Juo labiau, kad netgi iš pirmo žvilgsnio skirtingas problemas sprendžiant kompleksiškai, tai padaryti galima ir efektyviau, ir pigiau.

Žemės konsolidacijos galimybių bei jos reikmių žinojimo reikia ir įvairių lygių valdžios pareigūnams bei politikams. Nes jų sprendimai iš esmės lemia ir žemės konsolidacijos turinį, ir jos vyksmo sąlygas. O juk kartais nutinka ir taip, kad, atrodytų, su žemės konsolidacija tiesiogiai nesusiję teisės aktai (pavyzdžiui, reglamentuojantys žemės mainus ar valstybinės žemės pardavimą) gali netgi labai tiesiogiai trikdyti žemės konsolidacijos procesą arba ir suvis jį stabdyti.

Todėl Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos nuostatos dėl visuomenės informavimo numato pagrindinį dėmesį sutelkti diferencijuotam atskirų auditorijų informavimui, atsižvelgiant į kiekvienos jų interesus žemės konsolidacijos procese, parenkant joms priimtiniausias informacijos pateikimo formas ir prieinamiausius informacijos sklaidos būdus. Jeigu žemės savininkams labiau rūpi žinoti, kaip, konsolidavus sklypus, pagerės ūkininkavimo sąlygos ir kiek pakils jų žemės vertė, tai, sakysim, aplinkosaugininkams aktualu, kad žemės konsolidacijos projektas pasitarnautų natūralių pievų, paukščių buveinių ir kitos saugotinos gamtos išlikimui.

Bet ne mažiau svarbu, kad ir visa visuomenė, tiek kaimo, tiek miesto, patikėtų, jog žemės konsolidacija paliečia ne vien žemėvaldų savininkus,- ji pajėgi įtakoti valstybės ekonominę ir socialinę raidą, daryti mūsų Lietuvą gražesnę ir patogesnę gyventi. Be to, visiems prieinama informacija apie žemės konsolidacijai skiriamų biudžeto bei Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimo tikslingumą bei tikėtiną jų grąžą neabejotinai didins žemės konsolidacijos proceso skaidrumą ir taps šio proceso visuomeninės kontrolės įrankiu.

Žemės konsolidacijos strategijoje numatytos ir visuomenės informavimo apie žemės konsolidaciją konkrečios priemonės: bus publikuojami straipsniai regioninėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje, rengiamos

radijo ir televizijos laidos, leidžiamos skrajutės ir brošiūros. Planuojama rengti ir specializuotą, daugiau skirtą žemės konsolidacijos projektų organizatoriams, rengėjams bei susijusių institucijų specialistams informaciją.

Žinia, galima sulaukti skeptiško klausimo: ar, žinant, jog šiandien Lietuvoje įvykdyta tik 14 žemės konsolidacijos projektų, visų tų informacijos srautų planavimas neprimena pasirengimo šauti iš patrankos į žvirblį? O gal priešingai – propaguoti, aiškinti ir informuoti daugiau reikia būtent šiandien, žemės konsolidacijai tik prasidedant? Nes, procesui įsibėgėjus, to reikės mažiau: taisyklės bus nusistovėjusios, o ir gražūs pavyzdžiai jau savaime bus patrauklūs.

Žemės konsolidacijos neabejotiną plėtotę Lietuvoje lems objektyvios mūsų kaimo reikmės: kukliausiais ekspertų paskaičiavimais, per ateinančius dvidešimt metų šalyje reikia konsoliduoti bent jau milijoną hektarų žemės.

Kadangi pinigų žemės konsolidacijos projektams bei jų sprendiniams įgyvendinti tikriausiai bus mažiau negu jų prireiks, jau šiandien privalu pamąstyti, kokiems projektams ir kurioms teritorijoms teiksime pirmenybę. Be abejo, svarbiausias kriterijus čia bus projekto turinio kompleksiškumo laipsnis. Taip pat akivaizdu, jog poreikis konkrečioje teritorijoje spręsti aplinkosaugines problemas irgi bus itin svarus argumentas žemės konsolidacijai.

... Rekonstravusieji savo namus gerai žino: didesnė ir labiausiai galutinį rezultatą lemianti darbo dalis – geras, iki menkiausių smulkmenų apmąstytas projektas, paverčiantis abstrakčią idėją realia vizija.

Kaip ir žemės konsolidacija, brėžianti Lietuvos kaimo rekonstrukcijos realius kontūrus.