regioninės plėtros vadyba

REGIONINĖS PLĖTROS VADYBA

Ignas Dzemyda

Regiono sapmprata

•  Regionas – šalies ar pasaulio sri7s, turin7 apibūdinamus požymius, bet ne visada fiksuotas ribas;

•  Regionas – kiekvienas žemės paviršiaus plotas, natūraliais arba dirb7niais bruožais išsiskirian7s iš kitų sričių;

•  Regionas – daugiau ar mažiau apibrėžta teritorija, pasižymin7 tam 7kru vien7sumu ar valdymo principais, kurie išsiskiria ją iš kitų regionų;

•  Regionas bendrąja prasme – vien7sa teritorija, kuri pagal pasirinktą ver7nimo kriterijų skiriasi nuo kitų kaimyninių sričių.

Regionalizmas ir valdžios decentralizacija

•  Regionalizmas ir valdžios decentralizacijos idėja grindžiama principu, jog iden7fikuo7 bei spręs7 problemas paprasčiau yra ten, kur jos kyla.

•  Regionalizmo principo atstovai daugiau dėmesio skiria regionų integracijai, o tai a77nka regioninės poli7kos 7kslą siek7 bendro ir tolygaus šalies vystymosi.

•  Jį pasiek7 galima centrinės valdžios ins7tucijoms koordinuojant ir derinant regioninių ins7tucijų strategijas.

Regionalizacija

•  Regionalizacija – remiasi centrine valdžia ir valdymu ,,iš viršaus į apačią“;

•  Regionalizmas – remiasi valdymo būdu ,,iš apačios į viršų“ ir yra pagrįstas teorine integracija, jame pagrindinį vaidmenį vaidina bendruomenės iden7škumas;

•  Regioninė valdžios decentralizacija – vidinis nacionalinių uždavinių perskirstymas žemesniems regioniniams padaliniams. Ši koncepcija grindžiama subsidarumo idėja.

Regionų valdymas

•  Manoma, kad op7maliausias regionų valdymo būdas yra apjung7 visus tris modelius ir taip išveng7 kiekvieno iš jų trūkumų.

•  Todėl išskir7 vieną regioninės poli7kos modelį kaip geriausią ir efektyviausią yra sunku.

NUTS nomenklatūra (1)

•  Europinėje regioninėje poli7koje regionai apibrėžiami naudojan7s 1972 m. priimta NUTS – (pranc. nomenclature des Unités Territoriales Sta6s6ques, liet. Teritorinių sta6s6nių vienetų nomenklatūra) nomenklatūra).

•  Ši unifikuota ES valstybių narių teritorijų skirstymo į ES regioninėje poli7koje dalyvaujančius regionus sistema sukurta siekiant už7krin7 vieningą ES regionų klasifikavimą tam, kad būtų galima efektyviau rink7 ir naudo7 palyginamąją regionų sta7s7ką.


•  NUTS klasifikacija, remiasi gyventojų skaičiaus konkrečiame regione bei konkretaus regiono teritorijos dydžio kriterijais.

•  Kartu pažymė7na, kad ši klasifikacija neišeina už nacionalinių valstybių ribų, regionai yra matomi, kaip esantys konkrečių valstybių narių (ar Europos ekonominės erdvės valstybių) viduje.

•  Taip pat pažymė7na, kad ši klasifikacija nėra automa7nė – dėl šalies suskirstymo į regionus apsisprendžia pačios valstybės narės, tačiau šiuo atveju konkrečiam sprendimui turi pritar7 ir Europos Komisija (kaip už regioninę poli7ką atsakinga ES ins7tucija).

NUTS nomenklatūra (3) •  NUTS klasifikacija apima penkis lygmenis, kurie pagal teritorinius

parametrus yra apibrėžiami sekančiai: –  NUTS I – dažniausiai į šią kategoriją patenka visa šalis (ypač mažesnės

valstybės narės), kitais atvejais ji skirta smulkesniems teritoriniams dariniams, paprastai egzistuojan7ems dėl federacinės konkrečių valstybių narių santvarkos (pvz., Vokie7jos žemė, Belgijos regionas);

–  NUTS II – santykinai dideli valstybių narių regionai (Prancūzijos, Italijos regionas, Ispanijos autonominė provincija; Nyderlandų provincijos), mažesnių valstybių narių atveju – visa šalis (pvz. Lietuva);

–  NUTS III – tarpinis lygmuo tarp regiono ir savivaldybės (Vokie7jos apskri7s, Prancūzijos departamentas, Švedijos lenas, Suomijos žemė);

–  NUTS IV – savivaldybė (Prancūzijos, Švedijos komuna, Vokie7jos municipalitetas);

–  NUTS V – už savivaldybes smulkesni teritoriniai vienetai (Lietuvos seniūnija).


•  Kartu pažymė7na, kad ne visose valstybėse narėse yra suformuo7 visų NUTS lygmenų teritoriniai dariniai.

•  Pavyzdžiui, tokios šalys kaip Kipras ar Liuksemburgas, kaip administracinis vienetas, apima ne 7k visus tris NUTS lygius, bet ir LAU 1 lygmenį.

•  A77nkamai, kaip jau minėta, yra taikomas gyventojų skaičiaus kiekviename sta7s7niame regione kriterijus, nustatan7s ribas, kurias a77nkan7s regionas gali bū7 priskiriamas konkrečiam NUTS lygmeniui.

•  Bendrijos Vie7nių administracinių vienetų sistemą LAU angl. (Local Administra6ve Units)


•  Pažymė7na, kad ES regioninė poli7ka yra įgyvendinama per NUTS I ir NUTS II, kiek rečiau – NUTS III lygio regionus.

•  Smulkesni regionai, parama jų plėtrai bei ki7 klausimai dažniausiai lieka nacionalinių valstybių narių kompetencijos reikalu.


•  Kaip jau buvo minėta, pats skirstymas į regionus nėra automa7nis, tam reikalingas valstybės narės sprendimas ir Europos Komisijos pritarimas, todėl realus valstybių narių teritorijų suskirstymas į regionus 7k iš dalies a77nka 1 lentelėje pateikiamus NUTS klasifikacijos kriterijus

NUTS nomenklatūra (10) •  NUTS klasifikaciją reglamentuojan7 teisinė bazė yra nuolat atnaujinama. •  2000‐2003 m. rengtu ir 2003 m. patvir7ntu reglamentu NUTS klasifikacija

įgavo teisinį statusą, juo taip pat sukurta teisinė regionų klasifikavimo sistema, kad Bendrijoje būtų galima rink7, reng7 ir pla7n7 suderintą regioninę sta7s7ką.

•  NUTS reglamentas buvo išplėstas 7ek reguliavimo apim7es 7ek ir regionų skaičiaus prasme 7ek po 2004 m., 7ek ir po 2007 m. Europos Sąjungos plėtros.

•  NUTS sistema yra ES teisinės bazės (pranc.. acquis communautaire) dalis, todėl galioja visoje Europos ekonominėje erdvėje (EFTA), apimančioje 27 ES valstybes nares bei Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Šveicariją. Nepaisant riboto teritorinio pritaikomumo, ES sta7s7kos agentūra Eurostat suteikia NUTS kodus ir kitoms valstybėms, taip siekdama išplės7 regioninės sta7s7kos palyginamumo galimybes.

Sos7nių statusas (1) •  Kalbant apie regioninės poli7kos reglamentavimą reiktų paminė7

dar vieną svarbų aspektą – sos7nių statusą. Europos Sąjungos lygmeniu šis klausimas nėra reglamentuojamas, tačiau kitoje europinėje plotmėje – Europos Tarybos erdvėje šiam klausimui skiriama i7n daug dėmesio.

•  Sos7nių, kaip specialių administracinių darinių statuso atskiro reglamentavimo specifika siejama su ypa7ngomis funkcijomis, kurias šie miestai atlieka ir kurios iš esmės nėra būdingos kitoms šalies savivaldybėms.

•  Pažymė7na, kad priim7 a77nkamus specialius teisės aktus šiuo klausimu Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongresas valstybėms narėms rekomendavo jau 2007 m., o 2010 m. pakartojo rekomendacijoje Nr. 294 (2010) Dėl vietos demokra7jos Es7joje

Sos7nių statusas (1)

•  Kitas specialaus sos7nių statuso teisinio reglamentavimo aspektas – santykinai didelis jų ekonominis svoris, dėl ko jos, ypač mažesnių valstybių atveju, į viršų „tempia“ visą šalies ekonominę sta7s7ką. Šis klausimas devintojo dešimtmečio viduryje i7n aktualiu tapo Airijai, kuri, dėl sparčiai augančios ekonomikos pasiekė vadinamąją konvergencijos ribą – 75 proc. tuome7nės EEB BVP.

•  Dėl šio ekonominio rodiklio gręsiant galimybei netek7 ES struktūrinių fondų paramos, Airija pertvarkė savo regioninį suskirstymą, suformavo naujus regionus, iš kurių išskyrė Dubliną, taip sudarydama galimybę be ekonominę sta7s7ką smarkiai gerinusios sos7nės likusiems regionams ir toliau naudo7s struktūrine parama.

Sos7nių statusas (1)

•  Lietuva nei teritoriniu, nei demografiniu požiūriu nėra didelė šalis, todėl pagal ES teritorinę ir demografinę klasifikaciją (NUTS) galėtų sudary7 7k vieną aptartos NUTS klasifikacijos NUTS I (aukščiausio) lygmens kriterijus a77nkanj regioną.

Tolygus gyventojų pasiskirstymas

•  Kalbant apie regioninų plėtros vadybąLietuvoje, reiktų akcentuo7 vieną išskir7nę šios šalies ypatybę – sąlyginai tolygų gyventojų pasiskirstymą.

•  Daugelyje pasaulio šalių, turinčių panašaus kaip Lietuva dydžio populiacijas (šis teiginys remiasi valstybių, kurių gyventojų skaičius siekia nuo 2 iki 5 mln. sta7s7ka), dominuoja vienas miestas (dažniausiai sos7nė, kuri labai dažnai kartu yra ir uostas ir svarbus arba net pats svarbiausias pramonės centras)

•  Tuo tarpu antras pagal dydį miestas yra gerokai mažesnis. Lietuvos atveju Vilnius, net ir būdamas didžiausiu miestu (jame gyvena apie 18 % šalies gyventojų), antrąjį pagal dydį miestą – Kauną gyventojų skaičiumi lenkia mažiau nei du kartus ir savo ruožtu yra gerokai mažesnis (santykine, o dažniausiai ir absoliučią išraiška) už a77nkamai didžiausius kitų valstybių miestus.

•  Pažymė7na, kad ne 7k Kaunas, kuriame gyvena apie 70% nuo Vilniaus gyventojų skaičiaus yra sąlyginai didelis miestas ‐ trečiajame pagal dydį šalies mieste Klaipėdoje gyvena daugiau nei 35% sos7nės gyventojų skaičiaus.

•  Ši sta7s7ka ženkliai kontrastuoja su analogiškai panašaus dydžio šalių rodikliais, kur daugumoje panašaus dydžio šalių gyventojų skaičius tarp pirmojo ir antro pagal dydį miesto yra i7n didelis, paprastai didesnis nei 3 kartai ir antrame pagal dydį mieste retai kada gyvena daugiau nei 6 proc. gyventojų. (Lietuvos atveju – Kauno, net ir vykstant intensyviai depopuliaciai, gyventojų skaičius išlieka apie 10 % šalies populiacijos dydžio.)

•  Remian7s sta7s7ka galima teig7, jog Lietuva pasižymi sąlyginai tolygesniu gyventojų pasiskirstymu.

•  Ši tendencija istoriškai yra siejama su sovie7niu laikotarpiu (1945‐1990 m.), kuomet tuome7nė LSSR vadovybė orientavosi į tolygią visos teritorijos plėtrą, ska7no pramonės įmonių, kaip gyventojų traukos centrų kūrimąsi ir mažesniuose miestuose bei ribojo gyventojų migraciją į didesnius miestus (paskyros į darbovietes universitetų absolventams, naujų pramonės centrų kaip Alytus, Naujoji Akmenė, Kėdainiai, Telšiai, Visaginas kūrimas, Vilniuje nuo 1964 m. buvo nutarta nestaty7 naujų pramonės gamyklų, nes buvo manoma, kad miestas pasiekė op7malų dydį. Netrukus buvo mėginta stabdy7 ir Kauno bei Klaipėdos plėtrą ir pan.).

Didžiųjų miestų augimo ribojimo tendencija

•  Didžiųjų miestų augimo ribojimo tendencija, nors buvo būdinga visai SSRS, tačiau tokiu ženkliu mastu pasireiškė 7k Lietuvoje – aukščiau pateikiamoje lentelėje, matome, kad gyventojų koncentracija didžiausiame mieste (t.y. jo ekonominio patrauklumo darbo jėgos migracijai išdava) yra būdinga ir kitoms buvusioms sovie7nėms panašaus dydžio respublikoms – Armėnijai, Es7jai, Latvijai, Moldovai.

Socialinis veiklos klimatas

•  Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o iš sovie7nio laikotarpio paveldėtai pramonei nepajėgiant konkuruo7 rinkos sąlygomis bei palaipsniui bankrutuojant, nemaža sovie7niu laikotarpiu sukurtų vie7nių ar regioninių metropolijų prarado pagrindinę savo traukos jėgą – darbo vietas.

•  Geriausias to pavyzdys – Didžiasalio miestelis Ignalinos rajone, kur bankrutavus plytų fabrikui iš esmės neliko jokio stambesnio darbdavio.

•  Šis, ekonominiais argumentais paaiškinamas procesas sąlygojo katastrofiškas socialines pasekmes daugeliui apylinkių gyventojų, kuriems nepavyko išvažiuo7 dirb7 į kitus šalies regionus ar užsienį bei bendram socialiniam vietos klimatui.

Inves7cijos ir ekonominė gerovė

•  Tik atkūrus nepriklausomybę, ekonominė logika ska7no privačias inves7cijas orientuo7 į didžiuosius centrus, tokiu būdu užsi7krinant galimai didžiausią naudą.

•  Savo ruožtu, kovoje dėl inves7cijų ir ekonominės gerovės pralaimėjusiųjų pusėje atsidūrė periferiniai, mažiau patrauklūs regionai, kuriems sovie7niu laikotarpiu tekdavo garantuota centralizuotos paramos dalis.

Apskrityse sukuriamo BVP per capita santykis su šalies vidurkiu, 1999‐2009 m.

Didieji ekonomikos centrai

•  Natūralus finansų ir inves7cijų srautų judėjimas į didžiuosius ekonominius centrus kelia nemaža klausimų, kurių svarbiausi – kaip elg7s tokių tendencijų kontekste.

•  Vienas galimas veiksmų variantas – laiky7s liberalaus požiūrio ir nesiim7 jokių priemonių, 7kin7s, kad rinka subalansuos inves7cijų, gamybos ir gerovės srautus, o gyventojai paseks paskui šias tendencijas.

Diskusijai

•  Pažymė7na, kad tokį požiūrį aktyviai propaguoja ir Lietuvos laisvosios rinkos ins7tutas (LLRI), tuome7nis kurio vyresnysis ekspertas (vėliau tapęs direktoriumi, o po to – ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministru) argumentavo, kad bet kokia regioninė poli7ka pa7 savaime yra lėšų švaistymas, papildoma našta visiems mokesčių mokėtojams, o jos įgyvendinimas savo7škai įkalina gyventojus neperspektyviuose regionuose, iš kurių pastarieji pasitrauktų jei juose nebūtų dirb7nai s7muliuojama ekonominė veikla.

Regionų plėtros vadybos svarba

•  Regioninė plėtros vadyba, kaip vadybinių priemonių visuma, kuria siekiama sumažin7 regionų išsivystymo lygio skirtumus arba neleis7 jiems didė7, poreikis yra i7n aktualus Lietuvai, kaip ilgą laiką regioninio išsivystymo požiūriu gana tolygiai besiplėtojusiai teritorijai.

Regioninės plėtros vadyba

•  Regioninės plėtros vadybos ir poli7kos sąvokų atsiradimas Lietuvos poli7niame diskurse yra sie7nas su šalies stojimu į Europos Sąjungą.

•  Iki 1997 m. išvis nelabai buvo suvokiama, kas yra ta regioninė poli7ka ir plėtros vadyba, jau nekalbant apie jos vykdymą.

•  Regioninė plėtros vadyba buvo tapa7nama su teritorijų planavimu.

Lietuvos regionų plėtros vadybos formavimas

•  1996 m. Europos Komisijai rengiant savo nuomonę apie valstybių kandidačių į ES nares, tarp jų ir Lietuvos, pasirengimą narystei valstybėms kandidatėms reikėjo atsaky7 į daugybę klausimų, taip pat ir į klausimą apie regioninės poli7kos principus, veikėjus bei vadybinius instrumentus.

•  Tuomet ir paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra a77nkamos regioninės poli7kos ir ją įgyvendinančių vadybinių priemonių.

•  Atsaky7 į tuos klausimus buvo pavesta tuome7nei Valdymo reformų ir savivaldybių ministerijai, kuri po to ir tapo pagrindine regioninės poli7kos plėtros Lietuvoje veikėja.

•  Tuomet Europos Komisija 1997 m. viduryje paskelbtoje nuomonėje apie Lietuvą konstatavo, kad Lietuva susiduria su rimtomis regioninės plėtros problemomis, tokiomis kaip menkai išplėtota infrastruktūra, pramonės nuosmukio regionų gausa, miesto krizės, menkas kaimo gyventojų pajamų lygis, tačiau „sprendžiant iš turimos informacijos, neatrodo, kad Lietuvos valdžia svarstė regioninės poli7kos įgyvendinimo šalies teritorijoje klausimą ir ar7miausiu metu neke7na kur7 regioninės poli7kos”.

•  Komisija taip pat tvir7no, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos regioninės valdžios struktūros, valdymas tebėra labai centralizuotas.

•  Ekonominės plėtros skirtumų tarp atskirų regionų nebuvo įmanoma netgi iden7fikuo7, nes nebuvo renkama regioninė sta7s7ka, pavyzdžiui, nebuvo skaičiuojamas atskiriems regionams tenkan7s bendras vidaus produktas.

•  Toliau Komisija 7esiogiai neska7no Lietuvos kur7 tokią poli7ką, bet teigė, kad norint pasireng7 ES struktūrinės pagalbos instrumentų taikymui Lietuvoje bū7na sukur7 reikalingas administracines struktūras ir instrumentus.

•  Toks Europos Komisijos įver7nimas paska7no Lietuvos valdžią veik7 – 1998 m. viduryje Lietuvos Vyriausybė patvir7no pirmąjį šios sri7es dokumentą ‐ Lietuvos regioninės poli7kos metmenis

•  Kitą vertus, pažymė7na, kad rengiant šiuos metmenis nevyko bent kiek rimtesnė diskusija apie tai, ar Lietuvai apskritai reikalinga regioninė poli7ka, o jei reikalinga, tai kokia; kokia turėtų bū7 jos apim7s, gylis, kas ir kaip turėtų ją įgyvendin7 ir pan.

•  Sprendimai dėl regioninės poli7kos, kaip ir dėl nemažo skaičiaus kitų sričių buvo priimami pasirengimo narystei ES kontekste, siekiant kuo greičiau pradžioje a77k7 narystės (Kopenhagos) kriterijus, o vėliau, pradėjus derybas – po 2000 m. – kuo greičiau uždary7 a77nkamus derybinius skyrius.

•  Rengian7s narystei Europos Sąjungoje bei dalyvavimui ES regioninėje poli7koje šalies vyriausybė priėmė sprendimą įtvir7n7 Lietuvą, kaip vieną regioninės poli7kos planavimo regioną.

•  Toks sprendimas aiškin7nas 7ek objektyviai suvokiamais aukščiau aptartais šalies geografiniais bei demografiniais parametrais, 7ek ir pačiu ES regioninės poli7kos pobūdžiu.

•  Pastaruoju aspektu pažymė7na, jog ES ska7na tam 7krą valstybių narių regionų „denacionalizaciją“, siekdama, kad jie savarankiškai vykdytų kiek galima daugiau funkcijų, pvz. plėtros planavimo, ekonomikos ska7nimo ir kt. srityse.

•  Pastaruoju klausimu priimat a77nkamus sprendimus Lietuvoje, didelę įtaką turėjo abejonės dėl galimų Lietuvos regionų administracinių gebėjimų.

•  Atsižvelgiant į tai ir buvo pasirinktas centralizuotas modelis, Lietuvą įtvir7nant kaip vieną NUTS II lygmens regioną.

•  Pažymė7na, kad Lietuvos regioninė poli7ka buvo pradėta formuo7 ne dėl vidinių socialinių – ekonominių priežasčių o dėl išorinio ES spaudimo, kadangi iki narystės ES Lietuva fak7škai nevykdė regioninės poli7kos.

•  Šis fenomenas, paprastai poli7kos moksluose priskiriamas europeizacija vadinamo proceso apraiškoms, iš 7esų nėra i7n išskir7nis Lietuvos atveju. Europeizacijos teore7kai (pvz. C. Radaelli, H. Grabbe, Lietuvoje – K. Maniokas, kai kurie ki7 autoriai) pažymi, jog Europos Sąjunga dėl savo patrauklumo teikia tam 7krą ins7tucinį modelį, kurį turi priim7 visos su ja glaudžiai bendradarbiau7 pageidaujančios valstybės.

•  Lietuvos atveju regioninė poli7ka tapo savo7šku priešlaikinės europeizacijos pavyzdžiu.

•  Kaip jau buvo minėta, atskiros regioninės poli7kos iki narystės ES Lietuvoje neegzistavo, o trumpalaikė Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos veikla šioje srityje (1999‐2000 m.) laiky7na 7k pirmuoju mėginimu savarankiškai formuo7 a77nkamą poli7ką, kartu žinant, kad pasirengimo narystei procese vis vien teks atlik7 šiuos manų darbus.

•  Ekonominių ir socialinių skirtumų tarp šalių narių mažinimas yra vienas svarbiausių ES 7kslų 7k tolygios plėtros už7krinimas gali sus7prin7 šalį, gerin7 jos ekonominius bei socialinius rodiklius.

•  Šiuo aspektu labai didelę svarbą įgauna regiono dydžio klausimas. •  Aukščiau aptarta ES NUTS klasifikacija palieka nemaža galimybių

pačioms valstybėms narėms apsispręs7 dėl konkrečių teritorijų ir jų dalyvavimo regioninėje poli7koje.

•  Šiuo atveju poli7kos formuotojai susiduria su dilema: vieną vertus, smulkesnių regionų išskyrimas padeda efektyviau įgyvendin7 plėtrą, didina galimybes paramą pritaiky7 prie konkrečių vietovės poreikių.

•  Kitą vertus, smulkių regionų sudarymas sąlygoja ir galimybę, kad juos aptarnaujančios administracijos gebėjimų gali nepakak7 neretai gana sudė7ngoms administracinėms funkcijoms atlik7.

•  Kaip jau buvo minėta, atkūrus nepriklausomybę, regioninė poli7ka Lietuvoje iš esmės nebuvo vykdoma, o pa7 „regiono“ sąvoka tapo susieta su teritoriniu administraciniu šalies teritorijos suskirstymu į apskri7s. Kartu reiktų pabrėž7, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje apskritys atsirado kaip dirb7nis darinys, didesnių miestų pagrindu suformavus teritorijas iš kaimyninių savivaldybių. Apskritys buvo kuriamos ne kaip etnografiniai dariniai, o visų pirma kaip teritorinio valdymo ins7tucijos.

•  Nors Kons7tucijoje numatyta, kad aukštesniųjų administracinių vienetų lygmeniu valdymą organizuoja Vyriausybė, visgi galima išskir7 keletą mėginimų s7prin7 regioninę dimensiją, plėtojant demokra7ją regionų lygmeniu bei s7prinant regionų savarankiškumą ir gebėjimus.

•  Šiuo apsektu reiktų išskir7 dvi tendencijas – siekį formuo7 demokra7nius regionų valdymo organus bei siekį didin7 jų įgaliojimus.

•  Pirmuoju aspektu pažymė7nos 1999‐2006 m. sporadiškai vykusios diskusijos dėl visuo7nių regionų tarybų rinkimų, galimų tokių tarybų kompetencijų, savivaldybių, apskričių ir centrinės valdžios įgaliojimų persiskirstymo įvykdžius šią reformą.

•  Antrajai tendencijai priskir7ni du procesai – regionų plėtros tarybų suformavimas bei mėginimai didin7 jų svarbą perduodant dalį ES paramos skirstymo funkcijų.

Regionų plėtros tarybos •  Regionų plėtros tarybos (toliau – RPT), kaip ins7tucijos atsirado

kartu su apskri7mis, kaip regioninių parlamentų užuomazgos, kuriose savivaldybių atstovai turėjo spręs7 visam regionui svarbius klausimus.

•  Pačios RPT yra formuojamos iš į apskri7es sudėj įeinančių savivaldybių atstovų (savivaldybė deleguoja savo atstovus į RPT). Šiuo aspektu gali kil7 tam 7krų abejonių dėl RPT demokra7nio legi7mumo – visų pirma ar jas galima laiky7 atstovaujamosiomis ins7tucijomis? Gan ne7kėtai atsakymą į šį klausimą pateikė Europos Taryba (toliau – ET): 2000 m. formuojant Lietuvos delegaciją Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongrese (toliau ‐ ET VRVK) pačios ET ekspertai suabejojo ar Lietuva turi demokra7škai išrinktus regionų valdžių atstovus, kuriuos galėtų deleguo7 į ET VRVK Regionų rūmus.

•  Įstojus į ES Europos Tarybos lygmeniu pripažintą RPT demokra7nį legi7mumą buvo siekiama sus7prin7 joms priskiriant funkciją priim7 sprendimus dėl dalies ES paramos skirstymo.

•  Pradžioje buvo planuojama, jog skirstomos paramos apim7s gali siek7 iki pusės konkrečiai apskričiai numatytų regioninės poli7kos lėšų, tačiau vėliau šis rodiklis sumažėjo iki 13 proc.

•  Ver7nant šias tendencijas galima teig7, jog nepaisant poli7niu lygmeniu deklaruoto siekio s7prin7 regioninę poli7ką per regioninės valdžios ins7tucijas, reformos šia linkme pasistūmėjo sąlyginai nedaug.

•  Visų pirma buvo įdieg7 pama7niai principai – demokra7nio legi7mumo elementai (RPT nariai – savivaldybių poli7kai) bei suteik7 tam 7kri įgaliojimai (kaip i7n teigiama prak7ka pažymė7nas jau aptartas ES paramos skirstymo mechanizmas).

•  Kitą vertus, šių principų įgyvendinimas buvo gana ribotas – planuo7 RPT rinkimai taip ir nebuvo pradė7 įgyvendin7, o finansinės regionų atstovų apsisprendimo dėl ES paramos panaudojimo galimybės liko sąlyginai nedidelėmis.

Lietuvos administracinis suskirstymas ir nacionalinės regioninės poli6kos

įgyvendinimo teritorijos

Regionų formavimo problemos

•  Dar viena Lietuvos regioninės poli7kos problema tapo tai, kad regionai šalyje buvo pradė7 kur7 7k įgyvendinant kons7tucinius reikalavimus (1992 m. priimtos Kons7tucijos 123 straipsnyje, sekant prieškarine tradicija įvardin7 aukštesnieji administraciniai dariniai – apskritys, tačiau valdymą jų lygmeniu pavedus centrinei vyriausybei šios ins7tucijos liko be konkretaus turinio, o keletas bandymų plėto7 regionų demokra7ją apskričių pagrindu, nesutarus dėl vietos ir centrinės valdžios veikėjų interesų, baigėsi nesėkmėmis).

•  Po 2010 m. liepos 1 d., panaikinus apskričių viršininkų administracijas, Lietuvos regionai tapo i7n silpni.

•  Tiesa, pažymė7na, kad įgyvendinant apskričių valdymo reformą bei naikinant apskri7s didžioji dalis jų turėtų įgaliojimų a77ko centrinės valdžios ins7tucijoms: iš daugiau nei penkiasdešim7es apskričių funkcijų savivaldybėms a7teko 7k kiek daugiau nei dešimt.

•  Nepaisant planų apskričių sąskaita suteik7 savivaldybėms plačius įgaliojimus, centrinė valdžia pasiėmė sau įgaliojimus, susijusius su svarbiausiais vietos valdžios savarankiškumą ir gebėjimą įgyvendin7 regioninę poli7ką apsprendžiančiais veiksniais – pvz. disponavimą žeme ir pan.

PAGRINDINĖS REGIONINĖS EKONOMIKOS PLĖTROS TEORIJOS

Regionų plėtros vadybos teorinis pagrindas

•  Regioninės ekonomikos augimo teorijos regiono tarptau7nį konkurencingumą aiškina skir7ngais būdais.

•  Pavyzdžiui, neoklasikinėse teorijose įmonių konkurencingumas yra išvedamas iš darbo jėgos ir kapitalo prieinamumo, o tuo tarpu Porterio šalių konkurencinio pranašumo teorijoje yra daugybė papildomų veiksnių, tokių kaip pasi7kėjimas, vertybės ir pan.

Regionų plėtros modeliai

•  Kai išreiškiame ryšius tarp konkurencingumo veiksnių ir gamybos apim7es naudodami gamybos funkciją Y=f (X, W, Z), galime padalin7 regioninės ekonomikos augimo teorijas į keturias pagrindines grupes, priklausomai nuo gamybos funkcijos veiksnių: –  tradiciniai modeliai, –  grynos aglomeracijos modeliai, –  vie7nės aplinkos modeliai ir –  teritorinių inovacijų modeliai.

Tradicinių modelių grupė

•  Pirmoje regioninės ekonomikos augimo teorijų grupėje – vadinamojoje tradicinių modelių grupėje – gamybos apim7s yra darbo jėgos ir kapitalo sąnaudų funkcija. Pagrindiniai šios teorijų grupės atstovai yra neoklasikinė augimo teorija (regioniniu aspektu) ir eksportu paremta teorija.

•  Neoklasikinėje augimo teorijoje regionų skir7ngumo plėtotė priklauso nuo darbo jėgos ir kapitalo prieinamumo ir tarpregioninio mobilumo.

•  Visišką regiono išteklių panaudojimą už7krina lanksčios regiono rinkų kainos ir darbo užmokesčiai.

•  Esant vienodoms gamybos funkcijoms, t.y. pastovi mąsto grąža, kapitalas turi tendenciją judė7 į regionus, kuriuose darbo jėga yra perteklinė ir pigi, o darbo jėga juda priešinga kryp7mi.

•  Šie srautai nesustodami juda tol, kol kapitalo grąža ir darbo užmokes7s regionuose susilygina. Regionuose susilygina pajamos vienam gyventojui, jei kapitalas juda greičiau nei kinta darbo jėgos užmokesčiai.

•  Neoklasikinė augimo teorija turi nemažai prieštaravimų. Ir darbo jėgos, ir kapitalo mobilumas yra apribotas daugelio faktorių.

•  Pavyzdžiui, darbo jėgos mobilumą nulemia ne 7k pajamų prieaugis, bet ir erdvinė trin7s, mobilumo kaštai, neekonominis pasipriešinimas migracijai ir šeimos ryšiai.

•  Nors kapitalo mobilumo lygis yra daug didesnis nei darbo jėgos, jį dažnai riboja sudė7ngas inves7cijų pobūdis, jos yra daromos dideliais kiekiais ir iš inercijos, manant, kad jei jau įmonė įsikūrė konkrečioje vietoje, tai pasilikimo joje privalumų yra daugiau nei persikėlimo kitur.

•  Ki7 šios teorijos prieštaravimai atsiranda dėl transporto kaštų nepaisymo, mąsto ekonomikos, prekybos barjerų ir regioninių ekonomikų technologinio išsivystymo skirtumų. Regioninės poli7kos priemonės sutelktos į regionų integraciją.

•  Eksporto bazės teorija padalina ekonomines veiklas į svarbias eksportui veiklas ir nesvarbias vidinio vartojimo veiklas.

•  Ši teorija yra kildinama iš eksporto paklausą lemiančių veiksnių, skir7ngai negu iš pasiūlos veiksnių išvestos neoklasikinės teorijos.

•  Pagal eksportu paremtą teoriją, regioninės ekonomikos pokyčius nulemia ekonominių veiklų, gaminančių prekes ar paslaugas eksportui, santykis regione.

•  Svarbių eksportui veiklų augimas padidina pinigų srautą į regioną, kartu padidina prekių ir paslaugų paklausą regiono viduje ir sukelia a77nkamą nesvarbių vidinių veiklų apim7es didėjimą.

•  Šio mul7plikatoriaus efekto dydį nulemia pinigų kiekis, kuris išleidžiamas regiono viduje.

•  Ši teorija taip pat turi trūkumų, pavyzdžiui, kad ir toks faktas, kad dėl eksporto padidėjusi perkamoji galia nebū7nai sukelia augimą: importo pakei7mas taip pat gali ska7n7 augimą, nes tada regioninė perkamoji galia padidėja dėl valiutos nutekėjimo prevencijos.

•  Be to, svarbus yra ir regiono dydis: natūraliai mažesni regionai gali turė7 didesnį eksportą negu didesnieji, o tai paverčia dalinimą į svarbias ir nesvarbias veiklas gana prieštaringu.

•  Ki7 prieštaravimai ignoruoja natūralių išteklių bazės pokyčius, kuriuos sukelia išteklių išsekimas ar naujų išteklių šal7nių atradimas, be to nepaisomas faktas, kad valstybės išlaidos, tokios kaip socialinė apsauga, gali padidin7 regiono perkamąją galią. Regioninės poli7kos priemonės nukreiptos į regioninius eksporto sektorius.

Grynos aglomeracijos modeliai

•  Antroje regioninės ekonomikos augimo teorijų grupėje – grynos aglomeracijos modeliuose – produkcijos išeiga priklauso nuo darbo jėgos ir kapitalo prieinamumo bei išorinių efektų ar masto ekonomijos, kurie gali atsiras7 dėl darbo jėgos ar kapitalo koncentracijos kurioje nors konkrečioje vietovėje.

•  Pagrindinės grynos aglomeracijos modelių sudė7nes dalis – augimo polių teorija ir augančio priežas7nio ryšio teorija.

•  Pagrindinė augimo polių – augimo centrų teorijos idėja yra lyderiaujančios ar stumiančiosios (ska7nančios judėjimą) įmonės egzistavimas, kuri veikia kaip augimo polius ir ska7na kitus pramonės sektorius ir verslo dalyvius per mul7plikatoriaus efektą.

•  Augimo poliaus plėtra tam 7krame teritoriniame vienete yra traktuojama kaip augimo centras.

•  Pramonės sektoriaus įmonės lyderės yra nustatomos pagal jų naujumą, naudojamas aukštąsias technologijas ir s7prius ryšius su kitais sektoriais, o stumiančios įmonės dažniausiai yra gana didelės, priklauso augančiam sektoriui ir turi galimybes bei sąlygas inovacijomis ir augimo ska7nimui. Regioninė poli7ka yra nukreipta į augimo centrų periferiniuose regionuose ska7nimą.

•  Augančio priežas6nio ryšio teorijos pagrindinė min7s teigia, kad, kai 7k atsiranda regioniniai skirtumai, prasideda savęs s7prinimo procesas, kuris, jei nebūna kokių nors katastrofiškų įvykių, išlaiko teritoriją augimo procese. Priešingai negu neoklasikinėse teorijose, kur vyrauja konvergencija, čia laukiamas rezultatas yra divergencija.

•  Ekonominių veiklų ir žmonių aglomeracija sukelia tolesnę išsivysčiusių regionų plėtrą, o atsiliekantys regionai susiduria su vis didėjančiu ekonominiu nuosmukiu ir migracija.

•  Šios teorijos pradininkų Myrdalas pateikia priežasj, kodėl pusiausvyros padė7s nebus pasiekta: ekonomikos teorijos dažniausiai yra apribotos taip vadinamų “ekonominių veiksnių” sąveika, ir todėl nepaiso didelės dalies socialinės realybės, kuri apibūdinama kaip “neekonominiai veiksniai”. Šie neekonominiai veiksniai neturi bū7 laikomi sta7niais, o kai jie reaguoja į pokyčius, tai dažniausiai jie ardo pusiausvyrą.

•  Todėl realis7ška ekonomikos plėtros analizė turi apim7 ir ekonominius ir neekonominius veiksnius, 7k išskiriant, kurie yra daugiau susiję su konkrečia nagrinėjama problema, o kurie – mažiau.

Vie7nės aplinkos modeliai •  Teorijose, nagrinėjančiose vie8nės aplinkos modelius, vie6nė

aplinka suvokiama kaip smulkaus ir vidu6nio verslo konkurencingumo sus6prėjimas tokiais elementais: kooperacija tarp įmonių, darbo jėgos įgūdžiai, sektoriniai klasteriai, techninės ir organizacinės gamybos technologijos (know‐how) bei socialinės ir ins7tucinės struktūros.

•  Galima išskir7 dvi šių modelių grupes ‐ tai endogeniniai augimo modeliai ir teorijos, pagrįstos darbo jėgos organizavimo pokyčiais.

•  Technologinio progreso įjungimas į gamybos funkciją nulemia pagrindinį šių modelių ir neoklasikinių augimo teorijų skirtumą, nes pastarosiose technologinis progresas yra laikomas egzogeninis veiksnys, atsirandan7s kaip „mana iš dangaus“.

•  Šis specifinis augimo veiksnys gali bū7 žmogiškasis kapitalas, iš tyrimų ir plėtros gautų žinių visuma ar viešoji infrastruktūra.

•  Endogeniniai augimo modeliai dažniausiai analizuoja aglomeruotas, bet ne metropoli7škas teritorijas, kuriose veikia mažos ar vidu7nio dydžio įmonės. Šios vie7nės ekonomikos yra charakterizuojamos savo verslumu, produkcijos lankstumu, apskričių ekonomikomis ir keliais sudė7niais veiksniais, kurie visi veikia kaip plėtros proceso katalizatorius. Yra nemažai šių modelių pritaikymo variantų, pavyzdžiui, pramonės apskričių modeliai. Pramonės apskri7s yra vie7nis tarp‐pramoninių ryšių sutankėjimas, kuris yra ilgalaikis ir suformuoja neišardomą teigiamų ir neigiamų išorinių ryšių bei istorinio‐kultūrinio paveldo 7nklą.

•  Šioje sistemoje mažų ir vidu7nio dydžio įmonių aglomeracija keičiasi pusiau pagamintais produktais, o tai galima apibūdin7 kaip kolektyvinį gamybos procesą. Tokiame procese veiklos kaštai yra labai maži. Kiekvienoje įmonėje naudojamos technologijos yra labai panašios ir gerai visiems žinomos dėl tos pačios vie7nės technologinės aplinkos. Informacijos gavimo kaštai dėl to taip pat labai maži. Tokioje vie7nėje sistemoje ryšiai tarp įmonių ir asmenų yra kuriami ne 7k nacionaliniais reglamentais, bet didžiąja dalimi jie sukuriami vie7nių taisyklių ir papročių, kurie yra kilę iš vie7nės istorinės kultūros. Regioninė poli7ka nukreipta į endogeninę plėtrą, į bendradarbiavimo ska7nimą, vie7nės aplinkos palaikymą.

Teritorijų inovacijų modeliai •  Teorijos, nagrinėjančios teritorinių inovacijų modelius skiriasi nuo

vie7nės aplinkos modelių tuo, kad pirmieji teigia, jog ne 7k darbo jėgos, kapitalo ir vie7nės aplinkos veiksniai, bet ir inovacijų sklaida yra labai svarbus faktorius, sąlygojan7s augimą. Inovacijos turi bū7 suprantamos plačiąja prasme: jos susideda iš produkto, proceso ir organizacinės inovacijos įmonės viduje, o taip pat ir socialinės ir ins7tucinės inovacijos pramonės, regiono ir šalies lygiu.

•  Inovacijoms suteikta ypa7nga svarba reiškia, kad technologinės galimybės prisitaiky7 prie naujovių yra bū7nos, norint kur7 naujus produktus ir įei7 su jais į naujas rinkas. A77nkamai, vie7nės ekonomikos plėtra priklauso nuo jos sugebėjimų perkel7 išteklius iš naujų veiklų į senas, pastebimai valdant naujų produktų technologijas.

•  Pastaraisiais metais kito inovacijų proceso koncepcija. Požiūris į inovacijų procesą kaip besiformuojanj įmonių pagrindu, perėjo prie sisteminio požiūrio.

•  Inovacinė sistema susideda iš veiksnių ir elementų, kurie sąveikauja gamyboje, realizacijoje ir ekonominiu požiūriu naudingų žinių panaudojime.

•  Tai yra socialinė sistema tuo požiūriu, jei socialinės veiklos pagrindas yra mokymasis.

•  Tai dinamiška sistema, kur elementai arba s7prina vienas kitą mokslo ir inovacijų rėmimo procese, ar priešingai, susiburia į plejadas stabdančias tokius procesus.

•  Šis požiūris buvo taikomas nacionaliniame lygmenyje, kur ekonomistai įrodė, jog pramoninės sistemos, ins7tucijos ir technologijos yra glaudžiai susijusios šalių viduje.

•  Tam 7kros 7riančiosios ins7tucijos, švie7mo sistema, finansai ir valdymo strategijos formuoja inovacijos procesą.

regioninės plėtros vadyba

Documents